Naujienos

22 sausio, 2021
Ar galima efektyvi Lietuvos piliečių apsauga, jei prieš juos užsienyje padaroma nusikalstama veika?
Teisės mokykla

2020 m. rugpjūčio mėnesį dėl suklastotų Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų prasidėjusių taikių protestų aukomis tapo ne tik tūkstančiai baltarusių, bet ir Lietuvos piliečiai. Viena jų, Minske gyvenusi Marija Matusevič, kuri šių metų rugpjūtį buvo sumušta dėl dalyvavimo protesto akcijoje. Ji ir kiti taikios akcijos dalyviai buvo sulaikyti A. Lukašenkos režimą saugančių ir ginančių omonininkų, dvi paras laikomi milicijos skyriuje ir mušami.

Pasak merginos, fizinio ir psichinio smurto lavina ją užgriuvo dar labiau, kai pas ją buvo rastas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Šio dokumento pirmasis įrašas skelbia, kad Lietuvos Respublikos vardu visos kompetentingos įstaigos prašomos leisti piliečiui, kuriam išduotas šis pasas, laisvai ir saugiai keliauti, prireikus jį globoti ir suteikti jam visą būtiną pagalbą. Paradoksalu, bet Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas tapo ne apsaugos, o dar didesnės agresijos priežastimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokie atvejai, kuomet Lietuvos piliečiai užsienyje tampa nusikalstamų veikų aukomis ir dėl įvairiausių priežasčių nesulaukia deramos veikos padarymo vietos valstybės reakcijos, o kai kuriais atvejais tiesiog ignoruojami, tikrai nėra pavieniai.

1994 metų balandžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarime inter alia įtvirtinta pamatinė pilietybės instituto nuostata, kad pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Pilietybės teisinio santykio kontekste visi šios nuostatos akcentai yra nepaprastai svarbūs, tačiau Lietuvos piliečių apsaugos nuo užsienyje prieš juos padarytų nusikalstamų veikų kontekste svarbiausiomis yra tos, kurios pilietybę įprasmina abipusės pareigos ir gynybos konstruktais.

Manytina, kad išryškinti pilietybės instituto akcentai valdžios institucijas įpareigoja imtis visų objektyviai galimų veiksmų, kad inter alia būtų sukurtas toks teisinio reguliavimo laukas, kuris suteiktų galimybę užtikrinti Lietuvos piliečių interesų gynybą, apsaugą ir tuo atveju, jei jie nukentėjo dėl užsienyje padarytos nusikalstamos veikos. Ypač aktualia problema tai tampa tuomet, kai nusikalstamos veikos kaltininkas yra užsienio pilietis, Lietuvoje neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.

Neabejotina, kad iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos kildinamo imperatyvo įgyvendinimas, tuo atveju, kai kalbame apie nusikalstamas veikas, imperatyviai susijęs su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normomis. Būtent šiame teisės norminiame akte įtvirtinamas taip vadinamas nusikalstamų veikų sąrašas bei kiti mūsų įstatymo leidėjo – Seimo – akceptuoti baudžiamosios teisės institutai, kurie skirti ginti inter alia žmogaus ir piliečio teises nuo nusikalstamų veikų.

Vienas tokių institutų, kuris padeda užtikrinti nurodytą Baudžiamojo kodekso paskirtį yra baudžiamosios jurisdikcijos principai, kurie yra pamatinės bet kurios valstybės baudžiamojo įstatymo normos. Atsižvelgiant į tai, kaip konkreti valstybė savo baudžiamajame įstatyme išvysto baudžiamosios jurisdikcijos principus, priklauso ir visų kitų jo nuostatų taikymo galimybės ir platybės.

Šiuo metu Lietuvos baudžiamajame kodekse įtvirtinti šie valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai: teritorinis, vėliavos, personalinis, valstybės interesų apsaugos ir universalus. Vertinant nacionalinę baudžiamosios jurisdikcijos principų sistemą, galėtų kilti mintis, kad nuo A. Lukašenkos režimo nukentėjusios mūsų valstybės pilietės interesai neabejotinai turėtų būti apginti. Na, jei gynybos mechanizmo paleidimą siesime su nusikaltimais, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu (BK 7 straipsnis), tuomet iš tiesų galime ir turime padaryti viską, kad kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokiu atveju mūsų valstybės baudžiamasis įstatymas iš tiesų įtvirtina atsakomybės įgyvendinimo imperatyvą nepriklausomai nuo to, kokia yra nusikaltimo padarymo vieta ir nepriklausomai nuo to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus.

Tačiau tuo atveju, jei veika negali būti teisiškai vertinama kaip ta, už kurios padarymą atsakomybė numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu, tuomet mūsų piliečių interesai lieka neapsaugoti. Jei Lietuvos piliečiai nukenčia dėl prieš juos užsienyje padarytos nusikalstamos veikos ir jos kaltininku yra užsienietis, kuris Lietuvoje neturi nuolatinio gyventojo statuso, tuomet mūsų teisėsauga neturi teisės net pradėti ikiteisminio tyrimo. Taigi, susiduriame su situaciją, kuomet nusikaltimo faktas yra, o atsakomybės nėra!

Žinoma, tokiu atveju galima kalbėti apie tai, kad kiekvienas užsienyje nukentėjęs Lietuvos pilietis turi kreiptis į nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybės kompetentingas institucijas ir reikalauti ten kaltų asmenų atsakomybės. Tačiau ką daryti piliečiui, jei užsienio valstybės institucijos tiesiog atsisako priimti pareiškimą arba jo pagrindu atlieka formalų tyrimą ir bylą nutraukia? Ką daryti, jei tam tikrais atvejais Lietuvos piliečio kreipimasis į užsienio valstybės teisėsaugos institucijas gali sukelti dar didesnius neigiamus padarinius, kuriais gali būti net ir įkalinimas? Akivaizdu, kad tokiais atvejais veikos padarymo vietoje jokių teisingumo paieškos procesų inicijuoti net neverta!

Vertinant aukščiau nurodytų mūsų valstybės baudžiamajame kodekse įtvirtintų baudžiamosios jurisdikcijos principų turinį, matyti, kad savo arsenale neturime daugelio Europos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose (pvz., Vokietija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Italija, Lenkija, Estija, Suomija, Danija) įtvirtinto individualių interesų apsaugos principo. Tuo tarpu būtent jis suteiktų bent jau galimybę pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tokių veikų, kurios padaromos prieš Lietuvos piliečius jiems būnant užsienyje ir jei veikos autorius būtų nuolatinio Lietuvos gyventojo statuso neturintis užsienietis.

Įdomumo dėlei būtina pasakyti, kad rengiant pirmojo nacionalinio baudžiamojo kodekso projektus, individualių interesų apsaugos principą buvo siūloma įteisinti vienoje normoje kartu su valstybės interesų apsaugos principu (2000 m. BK 6 straipsnis). Toks jurisdikcijos principų konstravimo būdas nėra tinkamas, bet jau geriau būtų taip, nei niekaip. Tačiau paskutinėje projekto rengimo stadijoje idėjos įteisinti individualių interesų apsaugos principą buvo atsisakyta. Manyta, kad bus nustatytos per plačios mūsų valstybės baudžiamosios jurisdikcijos ribos.

Individualių interesų apsaugos principas neabejotinai praplečia konkrečios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos ribas. Tačiau tai jau senai daro daugelio Europos ir pasaulio valstybių įstatymų leidėjai, nes būtent dėl noro praplėsti baudžiamosios jurisdikcijos ribas ir buvo moksliškai pagrįsti visi valstybės ekstrateritorinės jurisdikcijos principai (vėliavos, personalinis, valstybės interesų apsaugos, individualių interesų apsaugos, universalus ir atstovavimo). Būtent vienokio ar kitokio pagrindimo teorijos ir davė postūmį konkrečių valstybių įstatymų leidėjams nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinti kuo didesnį ekstrateritorinės jurisdikcijos principų skaičių, kurių tarpe yra ir individualių interesų apsaugos principas. Nebuvo ir nėra abejojama, kad kiekviena valstybė turi būti pasirengusi ginti savo piliečius ir net joje nuolat gyvenančius užsieniečius, jei jiems užsienyje padaroma žala.

Akcentuotina, kad aktualizuoto baudžiamosios jurisdikcijos principo reikšmė ta, kad jo pagalba galima įgyvendinti valstybės baudžiamąją jurisdikciją tuomet, kai nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybė ignoruoja arba aplaidžiai žiūri į kitos valstybės piliečių teisių apsaugą ir nesiekia dėl tokių veikų įgyvendinti savo baudžiamosios jurisdikcijos. Beje, tokiais pačiais pagrindais baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama ir tuomet, kai nusikalstama veika padaroma teritorijoje, kurioje negalioja nei vienos valstybės baudžiamieji įstatymai. Galiausiai, individualių interesų apsaugos principo pripažinimas yra būtina personalinio principo (BK 5 straipsnis) pripažinimo pasekmė, nes tik tokiu atveju galima kalbėti apie abipusį valstybės ir bent jau piliečio teisinį ryšį dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Siūlant Lietuvos baudžiamajame kodekse įtvirtinti individualių interesų apsaugos principą, aktualiu tampa ir jo sąlygų klausimas. Visų pirma šis principas gali būti taikomas tik tada, kai užsienyje padaryta nusikalstama veika baudžiama ir pagal Lietuvos, ir pagal veikos padarymo vietos baudžiamuosius įstatymus (veikos abipusio baudžiamumo sąlyga), išskyrus atvejus, kai veika padaroma vietoje, kurioje negalioja jokios valstybės įstatymai. Žinoma, galimas ir toks individualių interesų apsaugos principo modelis, kuomet abipusio baudžiamumo sąlyga nebūtų taikoma ir tais atvejais, kurie galiojančiame Lietuvos baudžiamajame įstatyme nurodyti 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje išlygoje. Dar viena reikšminga aktualizuoto principo įtvirtinimo pozityviojoje baudžiamojoje teisėje sąlyga ta, kad jo pagrindu kaltininkas gali būti teisiamas tik tuomet, jei nustatomos aplinkybės, neleidžiančios jį išduoti nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybei. Atskirų valstybių praktika rodo, kad, remiantis individualių interesų apsaugos principu, neatmetama galimybė kaltininką teisti ir už akių (toks procesas Lietuvoje taip pat galimas).

Svarbus individualių interesų apsaugos principo įtvirtinimo nacionaliniame lygmenyje, o taip pat ir atribojimo nuo personalinio principo aspektas yra tas, kad jo pagrindu turėtų būti baudžiami tik Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Žengiant žingsnį šio principo pripažinimo link, reikia nustatyti ir tai, kad saugomi ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys. Beje, Estijos ir Suomijos baudžiamuosiuose kodeksuose papildomai nustatyta ir šiose valstybėse registruotų juridinių asmenų interesų apsauga. Siekiant atsiriboti nuo užsienyje padarytų baudžiamųjų nusižengimų tyrimo, galima nustatyti ir tai, kad pagal individualių interesų apsaugos principą baudžiamoji atsakomybė nustatoma, jei užsienyje prieš Lietuvos piliečius ir nuolat Lietuvoje gyvenančius asmenis buvo padarytas nusikaltimas. Tačiau pastaroji sąlyga nėra būtina.

Taigi, akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvos piliečių interesų gynyba, jei jie tampa užsienyje padarytos nusikalstamos veikos aukomis, nėra tinkamai užtikrinta. Vertinant tokią situaciją, matyti, kad valstybė visa apimtimi neįgyvendina konstitucinės pareigos pozityviojoje teisėje įtvirtinti tokią baudžiamosios jurisdikcijos principų sistemą, kuri užtikrintų piliečių gynybą net ir tais atvejais, jei jie nukenčia dėl kitų nei Baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje numatytų veikų.



Susijusios naujienos