Naujienos

23 kovo, 2018
Tomas Girdenis. Autonominis automobilis pateko į autoįvykį. Kas kaltas?
Teisės mokykla

Visuomenę pasiekia vis daugiau informacijos apie autonominių automobilių sukeltus auto įvykius ir juose nukentėjusius ar net žuvusius žmones. Situacijų, kai autonominis automobilis su įjungtu savaeigio važiavimo režimu sukelia autoįvykį, baudžiamasis teisinis vertinimas kol kas yra labai probleminis. Tad kam tektų atsakomybė – vairuotojui ar autonominio automobilio gamintojui?

Teismui, susidūrus su tokio pobūdžio byla, tektų spręsti labai rimtą ir šiai dienai praktiškai neišsprendžiamą teisinę problemą. Norėdamas patraukti autonominio automobilio gamintoją baudžiamojon atsakomybėn, teismas susidurs su dviem pagrindinėmis problemomis. Pirma, reikėtų nustatyti, kas atsakingas už tokios autonominės sistemos tinkamą veikimą.

O tai padaryti bus neįmanoma, nes akivaizdu, jog itin sudėtingos sistemos kūrimas ir gamyba yra ne vieno, o visos žmonių grupės bendras darbas. Įdomu ir tai, kad bendrininkavimas neatsargiuose nusikaltimuose traktuojamas kaip negalimas, taigi visos žmonių grupės, prisidėjusios prie sistemos kūrimo, patraukti baudžiamojon atsakomybėn taip pat nepavyks. Galima daryti prielaidą, jog baudžiamąją atsakomybę galėtų užsitraukti juridinis asmuo (tokią galimybę numato ir Lietuvos baudžiamasis kodeksas), tačiau ir tai padaryti būtų praktiškai neįmanoma, nes juridinis asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik už konkretaus fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką. O kadangi to konkretaus asmens identifikuoti nepavyktų, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas taip pat taptų neišsprendžiamas.

Antras klausimas, į kurį tektų atsakyti teismui, yra kaltės nustatymas. Akivaizdu, kad autonominės sistemos kūrėjai suvokia jos veikimo rizikas, maksimaliai siekia jų išvengti, todėl iš teisinės pusės būtų galima kalbėti tik apie taip vadinamą neatsargią kaltę, padarytą veikiant nusikalstamo pasitikėjimo forma (kai suvokiamas veikos rizikingas pobūdis, bet lengvabūdiškai tikimasi išvengti padarinių).

Įmanomas dar vienas analogiškas atvejis (kai suvokiamas rizikingas veikos pobūdis, bet pagrįstai tikimasi išvengti padarinių), tačiau jis taip pat naikina baudžiamosios atsakomybės galimybę. Tikėtina, kad tokių sistemų kūrimo procese lengvabūdiškumo faktoriaus nustatyti nepavyks, nes visas sistemos kūrimas yra paremtas pagrįstais skaičiavimais. Taigi tiek dėl atsakomybės subjekto, tiek ir dėl kaltės nebuvimo, panašu, kad kūrėjų patraukti baudžiamojon atsakomybėn realių galimybių praktiškai nėra. Taigi lieka tik vairuotojo atsakomybės klausimas. Tačiau ir šiuo atveju nėra viskas taip paprasta.

Akivaizdu, kad vairuotojas, kuris naudojasi savaeigio važiavimo režimu, pasitiki autonominio automobilio gamintojo sukurta sistema, o tai lyg ir paneigia jo kaltę, nes jis pagrįstai tikisi išvengti avarijos ir skaudžių jos padarinių.

Vis dėl to pagal dabartinį teisinį reguliavimą visa atsakomybė už kelių eismo saugumą tektų vairuotojui – būtent jis privalo būti atidus ir užtikrinti, kad neįvyktų eismo įvykis, todėl jo veiksmuose būtų galima įžvelgti ir kelių eismo taisyklių pažeidimą, ir neatsargios kaltės požymių. Vadinasi, kol kelių eismo taisyklės nėra pritaikytos autonominiams automobiliams, nesureguliuotas ir išspręstas autonominio automobilio gamintojo atsakomybės klausimas, visa atsakomybė tektų automobilio vairuotojui... Ar apskritai kokia nors atsakomybė galėtų būti taikoma gamintojui? Nebent tik civilinė. Ar tokios atsakomybės pakanka? Į šį klausimą turės atsakyti įstatymų leidėjas.

Tomas Girdenis yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto docentas.