Naujienos

13 rugpjūčio, 2020
Katažyna Mikša. Paveldėjimas ar skyrybos tarptautinės, o problemos – nacionalinės
Teisės mokykla

Kol pasaulyje siaučia pandemija ir vis daugėja neramumų, gyvenimas nesustoja. Karantino metu atrodė, kad ir Liuksemburge esančio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo veikla sustojusi. Tačiau visai neseniai Teisingumo Teismas atnaujino savo aktyvią veiklą ir vieną po kito priėmė keletą įdomių ir svarbių sprendimų. Vienas jų, byloje C‑80/19, yra ypač aktualus Lietuvos notarams. Bet ne tik. 

Šis sprendimas turėtų būti įdomus ir valdantiesiems, ypač planuojant leisti notarams tam tikrais atvejais tvirtinti skyrybas. Bet apie viską iš eilės. Padidėjus migracijai, nieko jau nestebina, kad Lietuvos teisininkai vis dažniau susiduria su tarptautinėmis bylomis arba kitaip tariant, bylomis su užsienio elementu. Šios bylos yra sudėtingos, nes jose reikia spręsti dėl tarptautinės mūsų institucijų kompetencijos, dėl galimybės taikyti užsienio teisę. Tai yra tokios bylos, kur skiriasi ar tuokiasi skirtingų valstybių piliečiai, kur paveldimas turtas ir įpėdiniai yra vienoje valstybėje, o palikėjas gyveno ir mirė kitoje. Siekiant kuo labiau apginti suinteresuotų asmenų interesus, bandoma rasti bylai „artimiausią“ teismą (ar kitą instituciją) ir teisę. 
 
Kad Europos Sąjungos valstybėse narėse būtų šiuos sudėtingus klausimus nagrinėti paprasčiau, atitinkamos teisės normos yra suvienodinamos. Tuo pačiu siekiama užtikrinti įvairiose valstybėse priimtų sprendimų vienodumą. Tokia buvo ir taip vadinamo Paveldėjimo reglamento paskirtis: palengvinti tarptautinį paveldėjimą. Šis teisinis instrumentas, tiesiogiai taikomas visose ES valstybėse narėse, išties ypatingas, nes išsprendė ne tik taip vadinamos jurisdikcijos, bet ir taikytinos teisės, sprendimų pripažinimo klausimus, galiausiai sukūrė vieningą europinį paveldėjimo pažymėjimą. Visgi kilnus reglamento tikslas negalėjo būti galutinai pasiektas dėl paprastos priežasties – kai kuriose valstybėse paveldėjimo klausimus sprendžia notarai. 
 
Tuo tarpu jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo taisyklės iš esmės galioja tik teismams. Reglamentas neišsprendė klausimo, kokiais atvejais notarai, jei nelaikytini „teismais“ gali imtis paveldėjimo bylos pagal reglamentą. 
O tai reiškia, kad bent teoriškai, tokia pati paveldėjimo byla galėtų būti pradėta keliose valstybėse narėse, kas nėra pageidautina. Tokiu atveju įvairių valstybių institucijos gali to paties palikimo paveldėtojais pripažinti skirtingus asmenis arba tiems patiems asmenims padalinti turtą skirtingomis dalimis, numatyti skirtingą atsakomybę už palikėjo skolas. Taigi gali būti pažeistos ne tik palikėjų, bet ir trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kreditorių, teisės. Štai ir iškilo klausimas, ar notarų funkcijos gali būti prilygintos teisminėms funkcijoms, ar visgi negali. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, ir paprašė be kita ko išaiškinti, ar Lietuvos notarai, vykdydami savo funkcijas paveldėjimo srityje, gali būti laikomi „teismais“. 
 
Tai yra svarbus praktinis klausimas, kadangi jei laikytina, kad notarai atlieka funkcijas prilygintinas teisminėms, tai jiems galioja ir jurisdikcijos taisyklės. Tokiu atveju aukščiau aprašyta situacija negalėtų atsitikti, t. y. būtų išvengta prieštaraujančių sprendimų. Teisingumo Teismas iki galo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo abejonių neišsklaidė. Galima netgi sakyti, kad teismo išaiškinimas baigiasi ten, kur tik prasideda problema. Sprendime Teisingumo Teismas nurodo, kad Lietuvos notarai, „išduodami nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą, nevykdo teisminių funkcijų“, tačiau galiausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas galutinai tą klausimą palieka spręsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. 
 
Kas įdomu, atsakymus į tolimesnius LAT klausimus ESTT pateikia priklausomai nuo to, ar visgi notarai bus laikytini „teismais“ reglamento prasme ar ne. Pagrindinis kriterijus, kurį taikė Teisingumo Teismas, buvo kompetencijos neturėjimas ginčuose dėl paveldėjimo. Šiuo atveju Teisingumo Teismas, remdamasis Lietuvos notariato įstatymu, konstatavo, kad Lietuvos notarai ginčų dėl paveldėjimo negali spręsti. Tačiau LAT, dar turi patikrinti, ar galima teigti, kad notarai veikia vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais ar jos prižiūrimi. Tenka apgailestauti, kad Teisingumo Teismas nepateikė platesnio išaiškinimo ar pavyzdžių, kaip teisminės institucijos priežiūra šiuo atveju galėtų būti įgyvendinama. 
 
Šis išaiškinimas būtų naudingas ne tik Lietuvos notarams. Šis sprendimas turėtų duoti peno apmąstymams mūsų įstatymų leidėjams dėl jų naujų įstatymų pakeitimų siūlymų. Štai prieš mėnesį Vyriausybė pritarė įstatymų projektams, kurie numato perduoti dalį teismų funkcijų notarams tais atvejais, kai nėra ginčo. Siūloma, kad notarai galėtų nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu, jeigu jie neturi nepilnamečių vaikų. Pabrėžiama, kad tokia tvarka numatyta ir kitose ES valstybėse narėse, pavyzdžiui, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Latvijoje ir dar keliose. 
Nereikia pamiršti, kad ne visos bylos yra nacionalinės. Lietuvoje gyvena nemažai užsieniečių porų, kurios galėtų siekti nutraukti santuoką Lietuvoje. Nemažai Lietuvos piliečių yra susituokę su užsienio piliečiais ir taip pat galėtų skirtis Lietuvoje. Iki šiol tarptautinių skyrybų teismų kompetencijos (jurisdikcijos) klausimus sprendė taip vadinamas Briuselio II bis reglamentas (pakeistas dar neįsigaliojusiu Briuselio II ter reglamentu). Jis taikomas jurisdikcijai tarptautinių santuokų nutraukimo bylose ir jo taisyklės galioja visų pirma teismams. 
 
Kyla klausimas, ar perdavus dalį funkcijų notarams, tai netaps nesuderinama su minėtu reglamentu. Pagal reglamento 2 straipsnį „teismas“ apibrėžiamas kaip visos valstybių narių institucijos, turinčios jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį, o „teisėjas – tai teisėjas arba teisėjo įgaliojimams prilyginamus įgaliojimus turintis pareigūnas bylose, patenkančiose į reglamento taikymo sritį“. Tad užsienio teisės doktrinoje jau kurį laiką diskutuojama, ar notaras galėtų būti laikomas „teisėju“ reglamento prasme. 
 
Šis klausimas yra itin svarbus dvejuose kontekstuose: sprendimų pripažinimo kontekste ir galimo reglamento Briuselis II bis apėjimo kontekste. Jei notaras nebūtų laikomas „teisėju“ pagal Briuselis II bis (ter) Reglamentą, tai ir jo sprendimas nebūtų „teismo sprendimas“ ir tokio sprendimo pripažinimui būtų taikoma kitokia tvarka ir tai galėtų apsunkinti skyrybų pripažinimą užsienyje. Pavyzdžiui, Ispanija šiuo atveju pripažįsta, kad notaras vykdo teisėjui priskirtinas funkcijas. Kitas dalykas, yra galimas reglamento apėjimas. Daug kalbų šis aspektas sukėlė įvedant naują reguliavimą Prancūzijoje. Buvo teigiama, kad jei notaras nebus laikomas „teisėju,“ tai jam negalios jurisdikcijos taisyklės nustatytos reglamente, kurios yra privalomos teismams. Tai gali paskatinti poras apeiti privalomas jurisdikcijos taisykles ir rinktis jų supratimu „palankesnę“ skyryboms valstybę. 
 
Tai reikštų, kad nebūtinai abiejų sutuoktinių teisės būtų tinkamai apgintos, ypač turtinės teisės. Lietuvos šeimos teisė skyrybų srityje yra pakankamai liberali, bet Vokietijoje ar Lenkijoje yra daug sudėtingiau poroms išsiskirti. Todėl svarbu, kad įstatymų leidėjai svarstytų įstatymų pakeitimus atsižvelgdami ne tik į nacionalinį kontekstą, bet ir tarptautines šių sprendimų pasekmes. Lietuvos įstatymų leidėjai vis daugiau funkcijų suteikia notarams (pavyzdžiui, visai neseniai jiems perduoti apostilės suteikimo klausimai), dabar ruošiamasi perduoti ir dalį skyrybų bylų. Visgi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėta paveldėjimo byla parodo, kad kartais funkcijų suteikimo notarams pasekmės tarptautiniame kontekste gali būti komplikuotos ir visada turi būti ypač gerai apgalvotos. 
Dr. Katažyna Mikša yra Mykolo Romerio teisės mokyklos Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto docentė