Naujienos

18 vasario, 2021
Davidas Schultzas. Kam gali būti taikoma JAV prezidento apkalta? Mes nežinome ir tai yra problema
Teisės mokykla

Po to, kai JAV Senatas rezultatu 57 prieš 43 balsus išteisino Donaldą Trumpą apkaltos procese dėl galimo bandymo nuversti teisėtą vyriausybę, lieka neatsakytas vienas klausimas: kokiems nusižengimams gali būti taikoma apkaltos procedūra ir kokio rimtumo turi būti tie klausimai, kad jų pakaktų pašalinti prezidentą iš pareigų? Po paskutinės nepavykusios apkaltos galima teigti, kad šis prezidento nusižengimų kontrolės ir disciplinavimo instrumentas yra žlugęs.

JAV Konstitucijos kūrėjai perėmė apkaltos proceso modelį iš Anglijos. Parlamento ir monarchijos kovoje dėl viršenybės, Parlamentas naudojo apkaltos instrumentą monarcho ministrų kontrolei ir nusižengusių arba piktnaudžiavusių valdžia pašalinimui. Apkaltos instrumentas nebuvo naudojamas prieš monarchą. Šiuo atveju vieninteliu instrumentu buvo revoliucija, įvykusi 1688-aisiais, po kurios gerokai susilpnėjo monarchija ir 1689 m. buvo priimtas Teisių bilis.

JAV Konstitucijos kūrėjai taip pat baiminosi nevaržomos vykdomosios valdžios. JAV nepriklausomybė nuo Anglijos buvo paskelbta karaliaus Jurgio III piktnaudžiavimo valdžia kontekste. 1776-ųjų Nepriklausomybės deklaracija, o ypač – antroji jos dalis, yra teisių prieš karaliaus valdžią katalogas. Taigi reakcija į stiprią karaliaus valdžią pagimdė pirmąją JAV Konstituciją, kurioje nebuvo nepriklausomo prezidento. Tačiau jau 1787-aisiais ėmė ryškėti tokios nuostatos problema ir Konstitucijos kūrėjai gavo naują užduotį – apibrėžti prezidento galias - nei per silpnas, nei per stiprias.
Vieni, tarkim, Alexanderis Hamiltonas „Federalisto užrašuose“, pasisakė už stiprią prezidento valdžią, kiti, tokie kaip Benjaminas Franklinas ar Jamesas Madisonas, nuogąstavo dėl galimo piktnaudžiavimo prezidento valdžia. B. Franklinas teigė, jog esant sudėtingoms galimybėms nubausti prezidentą dėl kriminalinio nusikaltimo, turi būti numatyti kiti papildomi prezidento kontrolės mechanizmai. J. Madisonas ir kiti nerimavo, kad apsiribojimas tik prezidento kontrole dėl kriminalinių nusikaltimų, gali paskatinti piktnaudžiavimą valdžia kitose srityse, įskaitant ir aplaidumą. Todėl buvo nuspręsta, kad kaip tinkamas įrankis gali būti panaudotas britiškasis apkaltos modelis. Jie patvirtino formuluotę „išdavystė, kyšininkavimas, dideli nusikaltimai ir nusižengimai“ kaip pagrindą apkaltos procedūrai.
Pirmiausiai buvo numatyta, kad apkaltos procedūrą inicijuos Atstovų Rūmai, o Aukščiausiasis Teismas tirs kaltinimus. Bet vėliau šis procesas buvo perkeltas į Senatą. Tačiau šių taisyklių autoriai niekur nenurodė ir neatsakė į esminius klausimus kas gali būti laikoma dideliais nusikaltimais ar nusižengimais. Tai pat nebuvo atsakyta, kokiu įrodymų standartu reikia vadovautis siekiant tai įrodyti, ar galima apkaltinti ir nuteisti prezidentą, kuris jau paliko postą ir galiausiai - ar Senatas turi (ir kada turi) balsuoti dėl asmens teisės ateityje užimti valstybines pareigas. Šių klausimų nepaaiškina nei pats Konstitucijos tekstas, nei konstitucinių debatų medžiaga. O atitinkami klausimai iš istorinės perspektyvos nebuvo atsakyti ir Anglijoje. Taip pat reikia turėti mintyje, kad Konstitucinio susirinkimo metu politinės partijos buvo laikomos blogu reiškiniu bei buvo tikimasi, kad jos neegzistuos. Senatoriai turėjo būti skiriami nuo valstijų ir turėjo būti „virš“ politikos. Tai lėmė, kad kaltinimų pateikimo Atstovų Rūmuose ir jų nagrinėjimo Senate procedūros bei kiti „stabdžių ir atsvarų“ sistemos elementai buvo nustatyti turint mintyje šalies interesus, kaip aukštesnius prieš partinius.

Tačiau bėgant laikui daug kas pasikeitė. Partijos įsitvirtino ir ėmė dominuoti JAV politikoje taip, kaip to ir bijojo Konstitucijos kūrėjai. Senatoriai yra renkami ir kontroliuojami partiniu principu. Vien šie du veiksniai iš esmės pakeitė apkaltos procesą. Tai patvirtina ir JAV istorija.

Penki rimti apkaltos procesai buvo inicijuoti prieš JAV prezidentus (Andrew Johnsoną 1867 m.; Richardą Nixoną 1973 m.; Bilą Clintoną 1998 m.; ir Donaldą Trumpą 2019 m. bei 2021 m.). Visi penki procesai buvo inicijuoti iš konkuruojančios partijos pusės. Nors R. Nixono apkaltą palaikė abiejų partijų atstovai ir, jeigu jis nebūtų atsistatydinęs, sunku pasakyti, kaip procesas būtų pasibaigęs.

Tačiau keturios likusios apkaltos, Atstovų Rūmų kaltinimai bei tyrimas Senate vyko akivaizdžiai pagal partinių linijų įtaką. Faktas, kad antroji D. Trumpo apkalta, kai už apkaltą balsavo rekordinis Respublikonų skaičius (tačiau nepakankamas), dar nieko neįrodo. Keturiuose procesuose prezidentai buvo išteisinti. Todėl apskritai nėra aišku, koks nusikaltimas būtų įtikinamas pagrindas, kad apkalta įvyktų.

Apkaltos procesas yra diskredituotas ir sumenkęs. Kaltinimas dėl melo apie B. Clintono seksualinį romaną buvo klaida. Dvi apkaltos D. Trumpui, kai nebuvo jokios galimybės, kad bus nubalsuota už kaltinimą, taip pat padarė labai daug žalos procesui. Jei siekis daryti poveikį užsienio šalies pareigūnui, kad būtų imtasi tyrimo dėl JAV prezidento politinio oponento, ar atakos prieš JAV Kapitolijų kurstymas nėra pakankami kaltimai, tuomet kas yra pakankami kaltinimai? Trumparegė partinė politika, pyktis, ar klaidingas įsitikinimas, kad yra būtina pabrėžti savo tiesą, padarė ilgalaikę žalą prezidento galių kontrolės mechanizmui. Tai gali patvirtinti kiekvienas protingas prokuroras. Nekelkite kam nors kaltinimų, nebent pagrįstai tikite, kad pasieksite apkaltinamąjį nuosprendį.

D. Trumpas dukart pažeidė savo, kaip prezidento galias ir nusipelnė bausmės, tačiau apkaltos iniciavimas buvo bloga strategija. D. Trumpas pralaimėjo rinkimus ir pasibaigus prezidentavimui jo laukia galimi nauji kaltinimai. Be to, visuomenė smerkia jo poelgius, kurie privedė prie 2021 m. sausio 6 d. susiklosčiusios situacijos. Istoriškai čia galėjo būti priimtas svarbus teismo sprendimas ir suformuotas precedentas. Dėl šio išteisinimo istorija tampa nelabai aiški. Tai iškelia klausimą, ar apkalta apskritai išlieka tinkamu įrankiu kontroliuoti prezidentus. Lieka atvira problema, kurią Demokratai stengėsi išspręsti – kaip įvertinti pažeidimus, kuriuos padarė postą jau paliekantys prezidentai. Šis prezidento galių apribojimo klausimas buvo problema, kurią stengėsi išspręsti JAV Konstitucijos autoriai 1787-aisiais. Dabar dar labiau neaišku kaip ši problema galėtų būti išspręsta.

Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.