Naujienos

22 kovo, 2021
Saulius Katuoka. Branduolinis ginklas ir tarptautinė teisė
Teisės mokykla

Šiuolaikinė tarptautinė teisė, kuri neretai apibūdinama kaip taikos ir saugumo teisė, įtvirtino visą eilę tarptautinių sutarčių, kurių pagalba uždrausti masinio naikinimo ginklai. Visų pirma, noriu paminėti vieną iš pirmųjų sutarčių, tai 1972 m. Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo. Lietuvos Respublika ratifikavo šią Konvenciją 1997 m. balandžio 10 dieną. Antroji sutartis, tai 1993 m. Konvencija dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo. Lietuvos Respublika ratifikavo šia Konvenciją 1998 m. vasario 24 dieną. Ilgą laiką tarptautinėje teisėje egzistavo spraga, susijusi su branduolinio ginklo uždraudimu. Ir štai 2021 m. sausio 22 dieną įsigaliojo sutartis dėl branduolinio ginklo uždraudimo. Kaip pastebėjo Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus organizacijos konsultantas branduolinio ginklo politikos klausimais Magnus Liovaldas, šios sutarties įsigaliojimas gali būti viena iš geriausių naujienų 2021 metais.

Atkreipiame dėmesį, kad dar 2009 m. rugsėjį, dabar jau buvęs Jungtinių Tautų organizacijos Generalinis sekretorius Pan Gi Munas paskelbė 100 priežasčių, dėl ko būtina nusiginkluoti, dėl ko būtina atsisakyti branduolinio ginklo. Štai keletas iš pagarsintų priežasčių: branduolinis ginklas neskiria savų ir svetimų, nuo 1945 metų valstybės branduolinio ginklo kūrimui ir tobulinimui išleido 12 trilijonų dolerių, kurie galėjo būti panaudoti sprendžiant socialines problemas, branduolinio ginklo panaudojimo pasekmės paliestų 6,8 milijardų žmonių, pasaulyje sukaupta tiek branduolinių ginklų, kad galima sunaikinti pasaulį keletą kartų, šiandien atsiranda reali galimybė, pakeisti situaciją ir mes turime tuo pasinaudoti.

Trumpa sutarties atsiradimo istorija

Idėja parengti ir priimti tarptautinę sutartį, draudžiančią branduolinius ginklus priklauso Jungtinėms Tautoms. Pirmą kartą branduolinio ginklo uždraudimo idėja buvo pagarsinta dar 2010 metais JTO organizuotoje konferencijoje Branduolinio ginklo neplatinimo klausimais. Deja, idėjai nepritarė oficialios branduolinės valstybės JAV, Rusija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kinija. Po branduolinio ginklo idėjos išleidimo diskusijos tesėsi visus 5 metus. 2015 metais JTO Generalinės Asamblėjos sprendimu buvo įsteigta grupė, kuriai buvo pavesta parengti sutarties projektą, kurio tikslas išlaisvinti pasaulį nuo branduolinio ginklo. 2016 metais spalio 16 dieną Generalinės Asamblėjos Pirmas komitetas priėmė rezoliuciją sukviesti valstybių konferenciją dėl sutarties teksto suderinimo. Po 20 plenarinių konferencijos posėdžių 2017 m. liepos 7 dieną balsuojant buvo pritarta Sutarties dėl branduolinio ginklo uždraudimo tekstui. Už sutartį balsavo 122 valstybės, viena valstybė, Nyderlandai, balsavo prieš, Singapūras – susilaikė. Tenka pastebėti, kad iki šios sutarties buvo einama palaipsniui. Visų pirmą, JTO iniciatyva buvo parengta ir priimta 1968 metų Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo. Sutartis įsigaliojo 1970 m. kovo 5 dieną. Šios sutarties pagrindą, kuriame fiksuojamos valstybių pareigos, sudaro du straipsniai. 1 sutarties straipsnyje pareiga fiksuojama branduolinėms valstybėms – neperduoti branduolinių ginklų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai ir tokiu būdu nepadėti, neskatinti arba neversti jokios branduolinio ginklo neturinčios valstybės gaminti ar kitaip įsigyti branduolinius ginklus arba įgyti tokių ginklų ar sprogstamųjų įtaisų kontrolę. Antrame sutarties straipsnyje kiekviena branduolinio ginklo neturinti valstybė įsipareigoja, iš jokių pardavėjų neperimti branduolinių ginklų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, negaminti arba neįsigyti branduolinių ginklų, nesiekti ir negauti pagalbos gaminant branduolinius ginklus. Jeigu šių straipsnių būtų laikomasi, tai šiai dienai būtų tik penkios valstybės, kurioms buvo pripažintas branduolinės valstybės statusas. Deja, trys valstybės, kurios nepasirašė šios sutarties, Izraelis, Indija, Pakistanas, šiandien traktuojamos kaip valstybės, turinčios branduolinį ginklą. Korėjos liaudies demokratinė valstybė nors ir buvo pripažinusi šią sutartį, vėliau jos atsakė.

Įdomus atvejis susijęs su Ukrainos Respublikos branduoliniu arsenalu. Po Tarybų Sąjungos žlugimo Ukrainos valstybė buvo trečia valstybė pasaulyje pagal branduolinį arsenalą. Tai pripažino buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas. Ukrainos prezidentas taip pat pastebėjo, atsisakius Ukrainai branduolinio ginklo, dalis branduolinių ginklų (raketų ir bombonešių) buvo perduoti Rusijai, o dalis branduolinių raketų JAV. 1994 m. gruodžio 5 dieną Budapešte Ukraina, Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė pasirašė memorandumą, kuriame Maskva, Vašingtonas ir Londonas, po to kai Ukraina tapo nebranduoline valstybe, įsipareigojo gerbti Ukrainos suverenitetą bei jos teritorinį vientisumą.[1] Kai kurie autoriai Krymo okupacijos kontekste kelia klausimą, ar aplamai teisingas buvo Ukrainos žingsnis atsisakyti branduolinio ginklo? Pavyzdžiui, Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sektorius A. Turčinovas tokį Ukrainos žingsnį laiko klaida. Mūsų nuomone, Ukrainos valstybės pastangas sumažinti branduolinio ginklo atsargas pasaulyje, atsisakant branduolinio ginklo, reikėtų vertinti teigiamai. Ypač teigiamai reikėtų vertinti Ukrainos veiksmus atsisakyti branduolinio ginklo jau įsigaliojusios Sutarties draudžiančios branduolinius ginklus kontekste. Tuo tarpu Rusijos valstybės, kaip Ukrainos suvereniteto ir teritorinio vientisumo garanto veiksmai, okupavus Krymą, vertinami kaip šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, kaip beprecedentis atvejis tarptautinės moralės ir etikos požiūriu.

1963 metais buvo pasirašyta Sutartis dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo trijose sferose: atmosferoje, kosmose, po vandeniu. Tuo metu tokio pobūdžio sutarties pasirašymas tai buvo žingsnis į priekį, tačiau labai greitai prasidėjo diskusijos dėl visiško branduolinio ginklo bandymų uždraudimo. Deja, diskusijos neatnešė norimo greito rezultato. Tik 1996 metais rugsėjo 24 dieną JTO pastangomis buvo parengta ir pateikta pasirašymui Tarptautinė sutartis dėl visiško branduolinio ginklo bandymų uždraudimo. Sutartį šiai dienai ratifikavo 163 valstybės, tačiau sutartis dar iki šiol neįsigaliojo, nes yra reikalavimas, kad sutartį turi ratifikuoti 44 valstybės, kurios turi branduolinį ginklą, ar turi potencialias galimybes tokį ginklą sukurti. Tokių valstybių sąrašą yra pateikusi Tarptautinė atominės energetikos agentūra. Į ši sąrašą įtrauktų valstybių sutarties nepasirašė Indija, Korėjos liaudies demokratinė respublika, Pakistanas. Sutartį pasirašė, tačiau jos neratifikavo JAV, Kinija, Egiptas, Izraelis, Iranas.

XX amžiaus antroje pusėje valstybės susidūrė su pavojingu reiškiniu, kada branduolinis ginklas buvo talpinamas pasaulinio vandenyno dugne. JTO pastangomis buvo parengta ir pateikta pasirašyti Sutartis draudžianti talpinti branduolinį ginklą jūrų ir vandenynų dugne ir jo gelmėse. Sutartis įsigaliojo 1972 m. gegužės 18 dieną. Pagal sutartį buvo uždrausta talpinti branduolinį ginklą bei kitus masinio naikinimo ginklus jūrų ir vandenynų dugne bei jo gelmėse už 12 jūros mylių atstumu nuo kranto. Taigi sutarties veikimo erdvėje požiūriu, draudimas talpinti branduolinį ginklą jūros dugne apima beveik visą pasaulinio vandenyno dugną. Dėl šios sutarties neprisiėmė įsipareigojimų Prancūzija, Izraelis, Pakistanas, Šiaurės Korėja.

Taigi laikui bėgant, galiu konstatuoti, kad susiformavo eilė tarptautinių sutarčių, reguliuojančių vienu ar kitu aspektu branduolinio ginklo mažinimo atvejus. Tačiau mūsų nuomone, šioje tarptautinių sutarčių sistemoje centrinę vietą užima Sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo.

Trumpa Sutarties charakteristika

Kaip jau minėjome Sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo įsigaliojo 2021 metų sausio 22 dieną. Sutartis įsigaliojo po 90 dienų, kai ją ratifikavo 50 valstybių. Šiai dienai sutarties šalimis jau yra 54 valstybės. Dar 37 valstybės sutartį yra pasirašiusios, tačiau dar neratifikavusios. 40 valstybių sutarties tekstui yra pritarusios, tačiau kol kas sutarties nepasirašė.

Iš Europos valstybių sutartį ratifikavo Austrija ir Šventasis Sostas (Vatikanas). Dauguma ratifikavusių sutartį valstybių, tai Lotynų Amerikos ar Afrikos kontinento valstybės. Nuošalyje nuo sutarties lieka branduolinės valstybės. JTO Generalinės Asamblėjos Pirmame komitete, kuriame svarstomi nusiginklavimo ir tarptautinio saugumo klausimai, dar 2018 metų spalio 29 dieną, Jungtinė Karalystė, JAV, Prancūzija, Kinija ir Rusija patvirtino bendrą poziciją, pareikšdamos, kad jos neprisijungs prie Sutarties, uždraudžiančios branduolinį ginklą. Šios šalys pirmenybę suteikia Sutarčiai draudžiančiai branduolinių ginklų platinimą.

Kokia Sutarties draudžiančios branduolinius ginklus struktūra? Sutartis susideda iš preambulės ir 20 straipsnių. Mūsų nuomone, labai svarbus Sutarties 1 straipsnis, įtvirtinantis net 7 draudimus, susijusius su branduoliniu ginklu. Pirmo straipsnio „a“ dalyje valstybės įsipareigoja nekurti, nebandyti, negaminti, neįsigyti, neturėti valdyme, nekaupti branduolinio ginklo ar branduolinių sprogmenų. Kiti punktai draudžia branduolinio ginklo platinimą, branduolinio ginklo priėmimą, branduolinio ginklo panaudojimą, branduolinio ginklo patalpinimą. Reziumuojant galima teigti, kad uždrausti visi veiksmai, prisidedantys prie branduolinio ginklo egzistavimo.

Kituose straipsniuose fiksuojamos valstybės pareigos: pranešti JTO Generaliniam Sektoriui, ar šalis turi branduolinį ginklą, ar vykdė branduolinio ginklo programą, teigiamai atsakius, kokių veiksmų šalis imsis likviduojant branduolinį ginklą. Sutarties šalis taip pat įsipareigojo bendradarbiauti, kad būtų įgyvendintos sutarties nuostatos. Sutarties depozitaru yra Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius (19 straipsnis). Sutartis yra neterminuota (17 straipsnis).

Nors branduolinės valstybės atiduoda pirmenybę sutarčiai, uždraudžiančiai branduolinį ginklą, reikia pastebėti, kad tarp dviejų sutarčių prieštaravimų nėra. Juk sutartis dėl branduolinio ginklo uždraudimo taip pat įveda pareigą neplatinti branduolinio ginklo.

Kokias išvadas galime padaryti įsigaliojus Sutarčiai panaikinančiai branduolinius ginklus?

-Įsigaliojus branduolinių ginklų uždraudimo sutarčiai JTO pastangomis buvo sukurta išsami masinio naikinimo ginklų uždraudimo per tarptautines sutartis sistema.

-Branduolinio ginklo uždraudimo sutartis iš esmės atspindi visų iki šiol sudarytų tarptautinių sutarčių nuostatas, kurių tikslas buvo mažinti branduolinį ginklą. Ir kitos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios įvairius branduolinio ginklo mažinimo klausimus, išlieka galiojančiomis. Jos bus reikalingos iki momento, kada pasaulyje išvis neliks branduolinio ginklo. Tačiau šiame etape Sutartis, uždraudžianti branduolinius ginklus, užima svarbiausią vietą ir yra branduolinio ginklo problemos sprendimo ašis.

-Prieš Jungtines Tautas, prieš visą tarptautinę bendriją, iškyla uždavinys įtikinti branduolines valstybes palaipsniui mažinti branduolinių ginklų arsenalą, galutinėje pasekmėje jo išvis atsisakyti. Tokio pobūdžio idėjos iškėlimas ir jos realizavimas per tarptautinę sutartį suteikia didelę viltį, sulaukti dienos, kada pasaulyje išvis nebeliks branduolinio ginklo.

-Branduolinės valstybės, siekdamos didesnio saugumo pasaulyje, galėtų realizuoti buvusio JTO Generalinio Sekretoriaus Pan Gi Muno idėją priimti tarpinį įsipareigojimą nepanaudoti branduolinio ginklo ir negrasinti juo prieš valstybes, kurios yra Sutarties draudžiančios branduolinius ginklus šalimis.

-Jungtinės Karalystės vyriausybė dar kovo mėnesį pateikė užsienio, saugumo ir gynybos politikos gaires, kuriose buvo užfiksuotas valstybės noras didinti branduolinį arsenalą  net 40 procentų. Taigi, Jungtinės Karalystės branduolinių galvučių skaičius būtų padidintas nuo 180 iki 260 vienetų. Aš neskubu smerkti Jungtinės Karalystės – šios valstybės žingsnis, tai branduolinių valstybių vykdomos politikos rezultatas. Laikas parodys, kokia bus branduolinio ginklo uždraudimo sutarties ateitis. Viliuosi, kad ji bus sėkminga. Kito kelio pasaulis neturi.

Saulius Katuoka yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorius