Naujienos

15 lapkričio, 2016
D. Schultzas. D. Trumpas nesupranta arba neįvertina, kiek mažai galių jis turi
Teisės mokykla

Daugelį nustebino D. Trumpo pergalė prieš H. Clinton. Yra daug priežasčių, kodėl H. Clinton pralaimėjo, tarp jų - ir jos pačios asmenybė, nepalankus laikotarpis ar paprasčiausios sėkmės trūkumas.
Vis dėlto reikia pripažinti, jog H. Clinton buvo silpna kandidatė. Jai sunkiai sekėsi kalbėti viešai, trūko racionalaus pagrindimo, kodėl būtent ji verta tapti prezidente. Jos strategija nesutapo su dalies rinkėjų, ypač baltųjų darbininkų, kurie balsavo už D. Trumpą, pažiūromis. Ji niekada deramai taip ir nepasiaiškino dėl elektroninio pašto laiškų ir privataus serverio naudojimo skandalo ar savo Volstryto kalbų. Ja nebuvo sužavėti daugelis rinkėjų, o tai lėmė, jog dalis Demokratų partijos rinkėjų už ją nebalsavo, kaip už D. Trumpą nebalsavo ir dalis Respublikonų.
H. Clinton taip pat nesugebėjo užsitikrinti daugumos neapsisprendusių rinkėjų balsų, kurie paskutinę minutę pasirinko D. Trumpą. H. Clinton tapo ir aplinkybių auka. Didžiausias jos turtas – patirtis, sukaupta einant senatoriaus ir valstybės sekretoriaus pareigas. Tačiau buvimas Vašingtono administracijos žmogumi jai galiausiai pakenkė. Ji kandidatavo kaip status quo kandidatė, kuri užtikrins B. Obamos politikos tęstinumą, bet piliečiai buvo nusiteikę permainoms.
Ji taip pat tapo seksizmo auka. H. Clinton susidūrė su unikaliomis problemomis, su kuriomis nebuvo susidūręs nei vienas didžiųjų partijų kandidatas per visą JAV prezidento rinkimų istoriją. Neigiamai suveikė ir išaugę vadinamojo „Obamacare“ socialinių paslaugų įstatymo įgyvendinimo kaštai. Taip galiausiai ji tapo penktąja kandidate JAV prezidento rinkimų istorijoje, surinkusi daugiau piliečių balsų, tačiau pralaimėjusi rinkikų kolegijoje.
Tačiau dabar visiems labiausiai rūpi, kas laukia JAV ir viso pasaulio D. Trumpui tapus JAV prezidentu. Jis sukėlė daug triukšmo savo pareiškimais apie sienos su Meksika statybą, planus peržiūrėti prekybos susitarimus, ketinimus permąstyti santykius su NATO, Rusija ir V. Putinu. Kiek iš šių pareiškimų jis galėtų realiai įgyvendinti?
Kalbant apie valstybės vidaus reikalus, D. Trumpas deklaravo poreikį permainoms, tačiau lieka neaišku, ką jis pats ketina daryti. Istorikas Richardas Neustadtas yra sakęs, jog prezidento institucinė jėga slypi gebėjime įtikinėti.
Prezidentai demokratinėse valstybėse nėra generolai, verslo lyderiai ar monarchai, ir jie negali vienašališkai valdyti visuomenės. JAV prezidentas turi įtikinti kitus, įskaitant Kongresą, biurokratus, valstijas, žiniasklaidą ir žmones, jei nori, kad jų reformos būtų sėkmingai įgyvendintos. D. Trumpo pergalė menka persvara susiskaldžiusioje JAV visuomenėje reiškia, jog jo galimybės įgyvendinti savo planus bus ribotos. Pati Respublikonų partija yra susiskaldžiusi, todėl sunku pasakyti, ar D. Trumpo iniciatyvos turės pakankamą palaikymą Kongrese.
Kadangi jo kampanijai trūko aiškios politinės linijos, neaišku, kaip jam seksis formuoti ir įgyvendinti savo politinę darbotvarkę. Be to, prezidentų galią riboja biurokratinis aparatas, federalizmas, vadinamoji stabdžių ir atsvarų sistema bei valdžių atskyrimo principas. Taigi greičiausiai siena su Meksika nebus pastatyta, o masinės deportacijos neįvyks. D. Trumpas pavers JAV mažiau draugiška ir ne tokia malonia vieta, tačiau ekstremistiniai planai, kurių daugelis baiminasi, nebus įgyvendinti. JAV politinės institucijos nėra tokios trapios. Bent jau aš to tikiuosi.
Norint prognozuoti, ką naujasis prezidentas ketina nuveikti užsienio politikos srityje, reiktų pažvelgti į prieš jį prezidento pareigas ėjusio veiksmus. Prezidentų užsienio politikoje paprastai yra daugiau tęstinumo nei radikalių permainų. B. Obama padarė tik kelias nereikšmingas G. W Busho politikos korekcijas. Tai reiškia, kad užsienio politiką formuoja jėga, kuri peržengia politinių partijų rėmus.
D. Trumpas galiausiai supras, jog jo veiksmai labiau ribojami nei jis galėjo įsivaizduoti. D. Trumpas galėtų bandyti įgyvendinti permainas užsienio prekybos srityje, tačiau tuomet susidurs su Kinijos ir Europos Sąjungos atsakomaisiais veiksmais, kurios tikrai nesėdės sudėjusios rankų. Šis principas galioja ir santykiuose su Pasaulio prekybos organizacija. D. Trumpas gali įsivaizduoti, jog pažįsta V. Putiną, tačiau kelis kartus nusvilęs pats prieš jį atsisuks.
D. Trumpas nori panaikinti susitarimą dėl Irano branduolinės programos? Tačiau neaišku, kuo jis šį susitarimą galėtų pakeisti. Ir labai abejotina, ar likęs pasaulis šią iniciatyvą palaikys. Vienašališki veiksmai Sirijos ar ISIS atžvilgiu galimi, tačiau D. Trumpas greičiausiai neturi realių alternatyvų. Netgi jo kalbos apie NATO alternatyvas yra tuščia retorika, o ne realios idėjos. Nepanašu, kad JAV užsienio politikos ir karinės politikos struktūros sutiktų su tokiu scenarijumi.
Žinoma, ko gero, naujoji pasaulinė tvarka palaipsniui įsigalės, tačiau bent jau 2017 metais JAV nėra ta jėga, kuri turėtų lemiamą įtaką tokiems pokyčiams, kokią ji turėjo po Antrojo pasaulinio karo 1946-aisiais ar netgi besibaigiant Šaltajam karui.
Tiesiog D. Trumpas, ko gero, nesupranta arba neįvertina, kiek mažai galių jis iš tiesų turi. Potencialiai jis yra gana nerangus, nediplomatiškas, nepatyręs politikas, kuriam trūksta supratimo apie pasaulio politiką. Labai abejotina, kad jis galėtų pasiekti tokį pokyčių mastą, kokį deklaravo savo rinkiminės kampanijos metu.

Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesoriaus, JAV rinkimų ekspertas, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys. Komentarą vertė MRU doktorantas Tomas Lavišius.
Komentaras publikuotas portale 15min.lt