Naujienos

16 kovo, 2020
Katažyna Mikša. Kodėl sprendimas dėl santuokos nutraukimo aneksuotame Kryme turi būti pripažintas ir Lietuvoje?
Teisės mokykla

Kovo 8 dieną Lietuvos apeliacinis teismas atsisakė pripažinti Rusijos aneksuotame Kryme išduotą santuokos nutraukimo liudijimą. Teismas pareiškė, kad Kryme ir Sevastopolyje išduoti ir Rusijos valdžios patvirtinti dokumentai „neturi teisinės galios Lietuvoje ir negali būti legalizuoti“. Tarptautinė bendruomenė, taip pat ir Lietuvos Respublika, vienareikšmiškai pasmerkė Krymo okupaciją ir aneksiją. Europos Sąjunga įvedė sankcijas Rusijai, buvo sudarytas įmonių ir atskirų asmenų „juodasis sąrašas“. 

Visgi Krymas ir toliau lieka aneksuotas ir jame galioja Rusijos Federacijos teisė. Kryme gyvenimas nesustoja, ten ir toliau gyvena žmonės, kurie gimsta, tuokiasi, skiriasi ir miršta. Šie žmonės keliauja, persikelia gyventi į kitas valstybes ir neretai tampa politinės situacijos įkaitais. Pavyzdžiui, jų santuokos nutraukimas svetur gali būti nepripažintas.  
Vasario 20 d. Lietuvos apeliacinis teismas teigiamai įvertino Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išaiškinimą, kad Krymo Autonominės Respublikos Aluštos rajono 23-osios apylinkės teismo taikos teisėjo 2019 m. sausio 17 d. sprendimas dėl santuokos nutraukimo neturi teisinės galios Lietuvos Respublikoje. 
Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje civilinės būklės aktų įrašai tokio sprendimo pagrindu negali būti pakeisti. Žiūrint iš politinės perspektyvos, Lietuvos institucijas galima pagirti už principingumą. 
 
Visgi iš tarptautinės teisės perspektyvos, minėtas klausimas nėra vienareikšmiškas. Nuo XX amžiaus pradžios valstybių sienos įvairiose pasaulio dalyse keitėsi ir vis dar keičiasi. Todėl ir panašūs klausimai ne tik užsienio valstybėse, bet ir tarptautinių tribunolų praktikoje jau buvo nagrinėjami. Beveik prieš penkiasdešimt metų, 1971 m. birželio 21 d., konsultacinėje išvadoje dėl Pietvakarių Afrikos (Namibijos) Tarptautinis Teisingumo Teismas Hagoje vienareikšmiškai pareiškė, kad Pietų Afrikos buvimas Namibijoje yra neteisėtas. 
 
Toje pačioje išvadoje TTT nurodė, kad dėl Pietų Afrikos administracijos Namibijoje nepripažinimo Namibijos gyventojai neturėtų prarasti pranašumų, kuriuos suteikia tarptautinis bendradarbiavimas. Pietų Afrikos vyriausybės įgaliojimai Namibijoje pasibaigė ir tolimesni Pietų Afrikos veiksmai vykdomi Namibijos vardu pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais. Tačiau šis negaliojimas negali būti išplėstas veiksmams, susijusiems su mirtimi ir santuoka, nes šių veiksmų pasekmių nepaisymas kenkia tik teritorijos gyventojams. Šios išvados svarbą pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre. 
 
Pavyzdžiui, byloje Loizidou prieš Turkiją (1996 m.) EŽTT nurodė nesigilinsiantis į Šiaurės Kipro Turkijos Respublikos įstatymų ir administracinių teisės aktų teisėtumo klausimus, bet tuo pačiu pažymėjo, kad tarptautinė teisė pripažįsta tam tikrų veiksmų teisėtumą tokioje situacijoje, kaip, pavyzdžiui, gimimų, mirčių ir santuokų registracija. Šią TTT išvadą ir joje esantį išaiškinimą dėl de facto valdžios sprendimų, susijusių su gimimo, mirties ar santuokos registravimu, EŽTT minėjo ir kituose savo sprendimuose (Kipras prieš Turkiją, 2001; Ilascu ir kiti prie Moldovą ir Rusiją, 2004).  
 
Kyla klausimas, kodėl gi oficialiai neprižįstamos valdžios sprendimai, susiję su santuokos nutraukimu, turėtų būti pripažinti? Reikėtų pabrėžti, kad kalbame apie sprendimo pripažinimą, kas nėra lygu Krymo valdžios pripažinimui. Santuokos nutraukimas reiškia tam tikrų teisių ir pareigų tarp sutuoktinių pasibaigimą. Tai turi įtakos ir asmeniams klausimams, pavyzdžiui, galėjimui vėl susituokti. Tai turi įtakos turtiniams klausimams, pavyzdžiui, atsakomybei už skolas. 
 
Galiausiai svarbus lieka ir tėvystės klausimas – jei santuokos nutraukimo nepripažinsime, tai faktiškai išsiskyrusios moters vaiko tėvu bus pripažintas jos buvęs/esamas vyras. Atrodytų, kad paprasčiausias sprendimas būtų tiesiog dar kartą išsiskirti Lietuvoje. Deja, čia kyla Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos klausimas: teismai galės nagrinėti bylą ir priimti sprendimą joje tik tuo atveju, jei tai leidžia jurisdikcijos nustatymo taisyklės. 
 
Taip pat vėlesnis santuokos nutraukimas neišsprendžia pirmiau minėtų turtinių ir asmeninių klausimų, atsiradusių po Krymo teismo sprendimo įsigaliojimo, bet prieš Lietuvos teismo sprendimo priėmimą ar įsigaliojimą. Teismai ar civilinės metrikacijos skyriai, prieš atsisakydami pripažinti Krymo, ar kitos aneksuotos teritorijos, teismų sprendimus, susijusius, pavyzdžiui su santuoka, turėtų labiau pasverti teisinius, o ne vien politinius argumentus. 
Doc. dr. Katažyna Mikša yra Mykolo Romerio Universiteto Žmogaus teisių laboratorijos vadovė. Komentaras publikuotas portale 15min.lt