Naujienos

15 birželio, 2021
Inga Kudinavičiūtė -Michailovienė. 12-15 metų asmenų vakcinacijos teisiniai „kabliukai“
Teisės mokykla

Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė apie 12-15 metų asmenų vakcinacijos startą, o registruoti vaikus skiepijimui gali tėvai ar įtėviai, taip pat globėjai arba rūpintojai. O kaip šį vakcinavimą būtų galima vertinti iš teisės pusės?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis numato tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir iki pilnametystės juos išlaikyti. Civilinis kodeksas įtvirtina lygias tėvų teises savo vaikams, nepaisant jų šeiminio statuso – ar jie gyvena susituokę, ar išsiskyrę, ar dėl tam tikrų aplinkybių pradėjo gyventi atskirai; už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Taigi tėvai yra savo nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą ir įgyvendindami pareigas savo vaikams būtent tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis.

Už nepilnamečius vaikus iki 14 metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai, o nuo 14 metų vaikai įgyja dalinį veiksnumą, kuris suteikia iš esmės siaurą savarankiškumą, t. y. sudaryti tik smulkius buitinius sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu.

Kalbant apie vaiko sveikatos priežiūros sritį, Civilinis kodeksas nustato, kad jeigu pacientui nėra sukakę 16 metų, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo pareigos atsiranda nepilnamečio tėvams arba paciento globėjui (rūpintojui). Pacientas iki 16 metų negali būti gydomas ir jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš vieno iš jo tėvų ar atstovo pagal įstatymą valią, nebent įstatymu būtų nustatyta kitaip. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme taip pat numatyta, jog nepilnamečiam pacientui iki 16 metų atstovauja jo atstovai pagal įstatymą: vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas, rūpintojas).

Visus klausimus, susijusius su vaikų interesais, tėvai sprendžia tarpusavio susitarimu, ir tik jei nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (prieš tai tėvams pasinaudojus ikiteisminio ginčo procedūra – privalomąja mediacija). Visgi kyla klausimas, ar tikrai šiuo - vakcinavimo nuo Covid – atveju pakanka vieno iš tėvų sutikimo, ar visgi turėtų būti abiejų tėvų sutikimas?

Tėvų statusas suponuoja ne tik rūpinimąsi vaikais, bet ir atsakomybę už vaikus, t. y. tėvams už netinkamą valdžios įgyvendinimą gali būti apribota tėvo / motinos valdžia, skiriant laikinąją globą (Civilinio kodekso 3.180 str.), gali būti taikoma administracinė atsakomybė - tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams (Administracinių nusižengimų kodekso 73 str.), arba tam tikrais atvejais ir baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tėvų teisėmis ar pareigomis (Baudžiamojo kodekso 163 str.).

Europos vaistų agentūrai leidus „Comirnaty“ vakcina nuo koronaviruso skiepyti 12–15 metų asmenis, šios amžiaus grupės vakcinacija startuoja ir Lietuvoje. Sveikatos apsaugos ministeriją išplatino pranešimą, kurio turinys kelia pagrįstas abejones dėl (ne)atitikimo aukščiau lakoniškai paminėtoms teisės aktų nuostatoms, pvz.,  jei vaiko ir jo tėvų (ar globėjų) nuomonė dėl vakcinacijos nesutampa, tuomet vaikas turi teisę kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris įvertinęs visas aplinkybes, suteiks dokumentus, leidžiančius pasiskiepyti savarankiškai. Šiuo atveju kyla keletas klausimas dėl tėvų kaip įstatyminių atstovų nuomonės svarbos, vaiko nuomonės reikšmės bei gydytojo atsakomybės.

Vaiko teisė būti išklausytam bet kuriuo jį liečiančiu klausimu yra neabejotinai reikšmingas principas įtvirtintas JT Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje, taip pat ir Civilinio kodekso 3.164 ir 3.177 straipsniuose. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus; o vaiko, kuriam suėję 14 metų, nuomonė tam tikrais atvejais turėtų būti išreikšta raštu (Civilinio proceso kodekso 380 str.). Vaiko nuomonės reikšmingumui ir teisės į išklausymą realizacijos svarbai yra aktualus ne tik vaiko amžius, bet ir branda. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje yra suformuota pozicija, jog, kuo vaikas brandesnis, tuo kyla didesnis poreikis gerbti jo autonomiją. Kita vertus, vaiko nuomonės išklausymas yra fundamentalus, tačiau neabsoliutus principas, todėl vaiko interesus ir pavesta atstovauti jo įstatyminiams atstovams – tėvams arba globėjams (rūpintojams).

Tuo tarpu pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatyta, kad nepilnamečiam pacientui iki 16 metų sveikatos priežiūra teikiama tik su jo atstovų sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus. Sveikatos priežiūros specialistai visais atvejais turi parinkti tokius diagnostikos ir gydymo metodus, kurie labiausiai atitiktų nepilnamečio interesus, atsižvelgdami pirmiausia į nepilnamečio, taip pat į jo atstovų valią. Jeigu yra nesutarimų tarp paciento iki 16 metų ir jo atstovų, diagnostikos ir gydymo metodus parenka gydytojų konsiliumas, atsižvelgdamas į nepilnamečio interesus.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme yra įvardyti ypatingi atvejai, kuomet dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo fakto ir jų apimties jaunesniam nei 16 metų amžiaus vaikui priima gydytojas arba gydytojų konsiliumas. Tokie atvejai yra tuomet, kai tėvai vengia atlikti savo kaip įstatyminių atstovų funkcijas ir vaikui nėra paskirtas laikinas globėjas/rūpintojas, kai nepilnamečio paciento tėvai tarpusavyje nesutaria dėl sveikatos priežiūros masto, tuomet sprendimus dėl teiktinos sveikatos priežiūros masto, alternatyvos pasirinkimo priima gydantis gydytojas, o prireikus – gydytojų konsiliumas, išimtinai vadovaudamasis paciento interesais. Įstatymai gali nustatyti, kad tam tikrais atvejais būtinas teismo leidimas. Dėl tokio leidimo į teismą kreipiasi sveikatos priežiūros įstaiga arba nepilnamečio paciento atstovas pagal įstatymą.

Taigi nekvestionuotina, jog gydytojo vaidmuo tam tikrais atvejais gali būti prioritetinis, tačiau kyla klausimas, ar vakcinavimas yra būtent toks atvejis, kuomet tas prioritetas galėtų būti taikomas, nepaisant vaiko tėvų nuomonės? Šis aspektas yra svarbus sprendžiant ir atsakomybės klausimą tuo atveju, jei vakcinavimas sukels neigiamas pasekmes nepilnamečiui pacientui, pvz., šalutines reakcijas tolimesniam vaiko vystymuisi, alergines reakcijas, reikalaujančias tęstinio pobūdžio gydymo ir t.t.  Kas tokiu atveju turėtų atsakyti už nepageidaujamus padarinius -  tėvai, kaip įstatyminiai atstovai, ar gydytojas, kuris tokį leidimą suteikė?

Manytina, kad gali būti ne vienas atsakymas, nes kiekvieną situaciją tektų individualizuoti. Šiuo atveju yra tikslinga platesnė diskusija ir kompleksinė galiojančių teisės nuostatų interpretacija, o ne skubėjimas. Galimai tokiu atveju būtų tikslinga vengti fragmentiškų sveikatos priežiūros įstaigų pranešimų, sukeliančių sumaištį ir asmenų tarpusavio supriešinimą, kartu vykdant ir švietėjišką veiklą. 

Inga Kudinavičiūtė -Michailovienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorė