Prof. Davidas Schultzas. Ar kandidatai į JAV viceprezidentus gali padėti laimėti rinkimus? - MRU
Naujienos

14 liepos, 2016
Prof. Davidas Schultzas. Ar kandidatai į JAV viceprezidentus gali padėti laimėti rinkimus?
Teisės mokykla

Dabar, kai H. Clinton ir D. Trumpas užsitikrino pergalę, kaip partijų kandidatai JAV prezidento rinkimuose, žiniasklaidos dėmesys krypsta į tai, ką jie pasirinks savo galimais kandidatais į viceprezidentus. 

Įprasta manyti, kad jie rinksis iš kandidatų, atstovaujančių vadinamąsias neapsisprendusias valstijas, pavyzdžiui, Floridos, Ohajaus, Virdžinijos ar Kolorado tikintis, kad toks kandidatas padės pasiekti pergalę jo gimtojoje valstijoje. Vis dėlto kandidatams į viceprezidentus retai pavyksta tai, ko iš jų tikimasi. Ar kandidatai į JAV prezidentus apskritai gali padėti laimėti JAV rinkimus? 

Visgi galima daryti prielaidą, kad kandidatai į viceprezidentus gali būti naudingi. B. Clintonas laimėjo Tenesyje 1992 ir 1996 metais padedant A. Gore‘ui, kai G. W. Bushas buvo laimėjęs šioje valstijoje 1988 metais. Tačiau L. Benstenas neatnešė pergalės Teksaso valstijoje prieš M. Dukakis 1988 metais. 1980 metais J. Carteris būtų nugalėjęs Minesotoje ir be W. Mondale‘o, bet P. Ryanas neužtikrino pergalės M. Romney 2012 metais. G H.W. Bushas būtų nugalėjęs Indianoje ir be D. Quayle‘o 1988 metais, kaip Vajomingo valstijoje be D. Cheney pagalbos 2000-aisiais ir 2004-aisiais. B. Obama laimėjo Delavere 2008-aisiais kartu su Joe Bidenu, tačiau J. Kerry nugalėjo šioje valstijoje 2004-aisiais su J. Edwardsu, kuriam nepavyko laimėti gimtojoje Šiaurės Karolinos valstijoje. 

Kategoriškai teigti, kad viceprezidentai prisideda prie pergalės savo gimtojoje valstijoje nėra, tačiau pavyzdžiai rodo, jog ši prielaida yra gan patikima. Vis dėlto sisteminė šio fenomeno analizė neleidžia šios idėjos palaikyti vienareikšmiškai. 

Nuo 1948 iki 2012 metų įvyko 17 prezidento rinkimų, iš kurių galima panagrinėti 34 valstijų pavyzdžius dėl taip vadinamo gimtojo kandidato faktoriaus. Šiuose 34 rinkimuose viceprezidento atstovaujama partija laimėjo 24 (arba 70,5 proc.) ir pralaimėjo 10 kartų. 

Šis faktas tarsi patvirtina vadinamojo gimtojo kandidato faktoriaus sėkmę. Vis dėlto žiūrint į atvirkštinį faktorių – ar viceprezidento atstovaujama partija pakeitė rinkimų rezultatus valstijoje, lyginant su ankstesnių metų rinkimais – matome priešingą rezultatą: tik 17,6 proc. atvejų buvo sėkmingi. 

Tokia situacija buvo susiklosčiusi 1952, 1956, 1960, 1976, 1980 ir 1992 metais, kai gimtosios valstijos kandidatas pakeitė bendrus rinkimų rezultatus, lyginant juos su ankstesniais metais. 

Taip pat yra nutikęs ir visiškai atvirkštinis atvejis, kai 1960 metais Respublikonų partijos kandidatas H. C. Lodge'sas neužtikrino pergalės R. Nixonui. Viena iš priežasčių, kodėl R. Nixonas pralaimėjo Masačiusetse - tai buvo Demokratų atstovo J.F. Kennedy gimtoji valstija. 

Šie šeši pavyzdžiai, kai situacija pasikeitė, ir vienas atvirkštinio rezultato atvejis iš 34-erių vargiai pagrindžia vadinamojo gimtojo kandidato faktorių. Bet, ko gero, pergalė konkrečioje valstijoje neatspindi bendro paveikslo. 

Svarbu nepamiršti, jog tinkamas kandidato į viceprezidentus pasirinkimas, net ir pralaimėjimo atveju priverčia priešininkų stovyklą sutelkti daugiau išteklių tikintis laimėti atitinkamoje valstijoje. Pagal mano tyrimus trūksta statistinių įrodymų, pagrindžiančių ir pastarąjį teiginį. 

Dažniausiai kandidatai į viceprezidentus neturi įtakos siekiant pergalės jų gimtosiose valstijose. Turint galvoje, jog pagal apklausas maždaug pusė gyventojų net negali pasakyti viceprezidento pavardės, tokia išvada nestebina. 

Geriausias patarimas H. Clinton ir D. Trumpui būtų nesirinkti bendražygių vien dėl to, jog jie atstovauja vadinamąsias svyruojančias valstijas, tokias kaip Florida, Ohajus, Virdžinija ar Koloradas. Jie turėtų rinktis asmenybes, kurios jiems patinka ir, jų manymų, tinkamai juos atstovautų. 

Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, žinomas JAV rinkimų ekspertas, knygos „Prezidento rinkimuose neapsisprendusios valstijos. Kodėl lemia tik dešimt“ („Presidential Swing States: Why Ten Only Matter“), įvairių publikacijų autorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir MRU Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.

Komentaras publikuotas portale 15min.lt

SUSIJĘ STRAIPSNIAI