Viešoje erdvėje pastaruoju metu pagrįstai kyla diskusijos dėl stojamojo balo kartelės. Netgi girdisi balsų, kad „stojamojo balo kartelės kėlimas iki 4 iš dešimties stojantiems į universitetus ir iki 2 iš dešimties stojantiems į kolegijas išvarys visus Lietuvos studentus į užsienį“.

Ilgą laiką Lietuvoje buvo laikomasi pozicijos, kad aukštasis mokslas turi misiją lavinti visuomenę, kuri, tapusi išsilavinusia, automatiškai taps verslios, konkurencingos, pozityvios ir turinčios ateitį valstybės prielaida.

Šiandien aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičiumi Lietuva tikrai yra šalia klestinčių valstybių, tačiau aštriai iškilo mokslo kokybės klausimas, apie kurį kalba tiek darbdaviai, tiek pačios mokslo įstaigos, nes lavinant mases, tenka reikalavimus mokslui žymiai mažinti, todėl aukštasis mokslas ir ypač socialiniai bei humanitariniai mokslai privalėjo rūpintis misija, kuri didesnį dėmesį reikalavo skirti būtent studijoms, jų plėtojimui, tad jo mažiau liko – mokslui. Neišvengiamai tokia situacija atvedė į mokslo kokybės paiešką.

Norint išspręsti kokybės problemą, būtina atsekti priežastis, kurias pašalinus ar pakeitus, veiksmingai galėtume valdyti pasekmes, dėl kurių ir kyla labai daug diskusijų. Taigi mokslo kokybės sumažėjimui reikšmingai pasitarnavo masiškumas, kurį ir būtina suvaldyti. Vienas iš instrumentų tai padaryti yra stojamojo balo kartelės kėlimas. Tačiau norint naudoti šį instrumentą, būtina numatyti ir „saugiklius“, kad prasčiau besimokantiems mokykloje moksleiviams nebūtų apskritai užkirsta galimybė įstoti į aukštąsias mokyklas.

Ką praktikoje reikštų stojamojo balo kartelės kėlimas? Jei žiūrėtume pagal 10 balų mokyklinio vertinimo skalę, minimalus stojamasis balas „4“ reiškia, kad į universitetus bus priimami ir šešetukininkai, minimalus stojamasis balas „2“ – kad į kolegijas galės ateiti ir ketvertukininkai. Ar tikrai tai per aukšta kartelė norint, kad į aukštąsias mokyklas ateitų gebantys studijuoti?

Verta prisiminti, kad iki 2016 m., kol nebuvo įvestas mažiausias stojamasis konkursinis balas, į aukštąsias mokyklas įstoti galėdavo ir asmenys, nelaikę nė vieno valstybinio brandos egzamino. Ar svarbu, kokie studentai ateina mokytis? Taip, nes nuo ateinančių pasirengimo priklauso studijų kokybė. Ar tikrai gali rezultatyviai kartu studijuoti šimtukininkas ir tas, kuris vos išlaikė egzaminus? Taip, galima svarstyti, kad egzaminų rezultatai nebūtinai atspindi abituriento gabumus studijuoti. Taip pat, kad prastesnėse mokyklose besimokantieji abiturientai yra nuskriausti, nes gauna blogesnį išsilavinimą ir prasčiau išlaiko egzaminus. Tačiau tokiu atveju būtina, kad aukštosios mokyklos suteiktų jiems papildomas galimybes pasivyti kolegas.

Galbūt visai racionalu būtų pasinaudoti Prancūzijos praktika: šioje šalyje visi stojantieji priimami į pirmąjį kursą pagal aukštųjų mokyklų galimybes priimti atitinkamą maksimalų skaičių studentų. Priėmimo metu taikomas visai formalus minimalus slenkstis – į pirmą kursą nepatenka tik tikrai patys silpniausi. Tačiau situacija keičiasi po pirmo kurso: didžioji dauguma studentų, gavusių galimybę studijuoti, turi metus laiko lygias ir vienodas galimybes įrodyti, kad geba studijuoti, o paprastai į antrąjį kursą patenka jau tik 30 procentų pirmakursių. Taigi balo kartelė taikoma stojant į antrąjį kursą. Pažymėtina, kad tokia kartelė daug aukštesnė nei diskusijose minima „4“ balų riba.

Prancūzijos pavyzdys nebūtinai visais atvejais labiausiai tinka mūsų šaliai, tačiau teigiama jo pusė ta, kad moksleiviui sudaroma galimybė patekti į vienodais kriterijais pagrįstą atrankos sistemą, iš kurios eliminuojamos vidurinės mokyklos.

Kita vertus, stojantieji tuos pirmus studijų metus gali ieškoti savęs, spręsti, ar tikrai pasirinktos studijos yra jų pašaukimas. Jei pasirodytų, kad motyvacijos pritrūko, stojantysis lengvai po metų gali „integruotis“ į kitų studijų pirmą kursą. Pasirinkusi tokį Prancūzijos studijų modelį, valstybė vienu šūviu nušauna du zuikius: viena vertus, valstybė vykdo ir misiją – sudaro sąlygas pirminiam visuomenės lavinimui, kurio metu suteikiami minimalūs atitinkamos srities pagrindai, būtiniausios žinios, kurios jas išklausiusiems būtų naudingos net ir neperžengus antro kurso kartelės. Kita vertus, valstybė vykdo griežtą atrankos kontrolę pereinant į antrąjį kursą. Tokiu būdu užtikrinama, kad tolimesnis darbas vyktų su geriausiais studentais, o aukštoji mokykla turėtų galimybę siekti aukštos kokybės. Koks bus Lietuvos kelias? Tikiu, kad savitas, išmintingas ir turintis prasmę bei sėkmingą ateitį.

Darijus Beinoravičius yra Lietuvos mokslo tarybos narys, Mykolo Romerio universiteto profesorius. Komentaras publikuotas portale 15min.lt