Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius Davidas Schultzas – žinomas JAV rinkimų ekspertas, knygos „Prezidento rinkimuose neapsisprendusios valstijos. Kodėl lemia tik dešimt“ („Presidential Swing States: Why Ten Only Matter“), įvairių publikacijų autorius, puikiai pažįstantis JAV prezidento rinkimų „virtuvę“. D. Schultzas yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU Teisingumo tyrimų laboratorijos narys. Profesorius maloniai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie įsibėgėjančių JAV prezidento rinkimų peripetijas „iš vidaus“ - kaip juos vertina patys amerikiečiai, kokios kandidatų galimybės ir su kokiais iššūkiais jau netolimoje ateityje susidurs dvi svarbiausios JAV politinės partijos.

Ką JAV ekspertai mano apie šių metų prezidento rinkimus?

Kuo pastarieji rinkimai skiriasi nuo ankstesnių? Ekspertai pastebi, kad per šiuos rinkimus dauguma rinkėjų yra pikti ir trokšta permainų. Jiems nebepatinka vadinamieji instituciniai, esamos padėties iš esmės negalintys pakeisti kandidatai. Šiuos rinkimus galima laikyti Bushų dinastijos pabaiga. Dar prieš pusmetį buvo manoma, jog artėjantys rinkimai bus dviejų politinių dinastijų – Bushų ir Clintonų kova. Jebas Bushas iškrito iš rinkimų dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis buvo gana negabus kandidatas, kuriam trūko komunikacijos įgūdžių ir gebėjimų pasiųsti aiškią žinutę, kodėl kandidatuoja. Jis turėjo daugybę pinigų, tačiau jo kampanija parodė, jog pinigai negali nupirkti visko, arba - kad neteisingai išleisti negarantuoja rinkėjų balsų. Nuo 1980 metų Bushų giminės atstovai kandidatavo į prezidentus arba vice prezidentus visuose rinkimuose, išskyrus trejus 1996-aisiais, 2008-aisiais ir 2012-aisiais metais. Be to, reiktų atkreipti dėmesį, jog B. Obama 2008 metais įvykdė efektingą kampaniją prieš Bushą. Taip vadinamas Bushų prekinis ženklas prarado savo vertę, kuri iš dalies buvo iššvaistyta dėl silpno Jebo brolio prezidentavimo, o taip pat dėl Respublikonų partijos pasislinkimo dešiniau politiniame spektre nei pozicionuojamos Bushų politinės pažiūros.

J. Bushas taip pat pralaimėjo ir dėl to, jog pastaruoju metu politika ir pramogos susiliejo į vieną darinį, anglų kalboje netgi turintį savo specifinį terminą „politainment“ (angliškų žodžių „politics“ ir „enterntainment“ darinys). Prezidento rinkimai yra plačiai žiniasklaidoje nušviečiami renginiai, kuriuose piliečių palankumą pelno kandidatai, gebantys geriau pasirodyti televizijoje. Tai yra D. Trumpo stiprybė, subrandinta per daugelį metų trunkantį savo asmenybės kaip prekinio ženklo viešinimą ir televizinį šou. D. Trumpas yra vienas paskutinių kandidatų, meistriškai besinaudojantis šiuolaikinių viešinimo priemonių privalumais. Šie rinkimai ypatingai sujudino socialinius tinklus.

Rinkiminė agitacija socialiniame tinkle „Facebook“ dar niekada nebuvo tokia aktyvi. Kyla klausimas, kiek socialiniuose tinkluose talpinamas turinys yra autentiškas, ar šį turinį kuria realūs žmonės? Klaidingos informacijos srautas socialiniuose tinkluose artimiausiu metu tikrai išprovokuos klausimą, kiek šia priemone dar galima pasitikėti vykdant rinkimines kampanijas?

Ar D. Trumpas gali laimėti rinkimus ir kur slypi tokio sėkmingo pasirodymo priežastis?

Visi svarstė, ar D. Trumpas su savo viešųjų ryšių kampanija gali tikėtis rinkėjų balsų. Prieš du dešimtmečius buvo įprasta, jog žemėje ir ore žaidžiama pagal skirtingas taisykles. Sėkmingai rinkiminei kampanijai buvo kuriamos skirtingos strategijos. D. Trumpas gali būti išskirtinis, nes jis keičia šias taisykles parodydamas, jog žiniasklaidos pasitelkimas gali būti sėkminga strategija ir suformuoti naujas žaidimo taisykles.

Bet ar D. Trumpas tikrai yra populiarus tarp amerikiečių?

Apklausų duomenimis, D. Trumpą palaiko apie 30% respublikonų rinkėjų. Optimistiškiausiais skaičiavimais save respublikonais laiko apie 32% visų rinkėjų. Taigi D. Trumpas turi apie 10% visų rinkėjų palaikymą. Apklausos taip pat rodo, jog nemaža dalis rinkėjų yra neapsisprendę, ypač „svyruojantieji“. Bus labai įdomu stebėti, už ką galiausiai jie atiduos savo balsus. Rinkiminėje kovoje prieš H. Clinton (kuri yra antra pagal didžiausią neapsisprendusių rinkėjų skaičių) vyks mūšis siekiant išsiaiškinti, kurį kandidatą rinkėjai palaiko mažiau ir ar jie balsuos apskritai. Istorikas Richardas Hofstadteris yra aprašęs paranojišką Amerikos politikos stilių, kurį propaguoja savo netolerancija besididžiuojantys žmonės. D. Trumpas ir T. Cruzas patvirtina Hofstadterio prielaidas, jog egzistuoja tamsioji Amerikos politikos pusė, kur vis dar ženkli rinkėjų dalis nebalsuos už moteris, kitos rasės žmones, tam tikrų religinių įsitikinimų atstovus ir tuos, kurie supranta tikruosius faktus.

Kaip apibūdintumėt dabartinę Respublikonų partijos situaciją?

Manau, kad dauguma respublikonų nesusipranta. Dalis partijos pagrindą sudarančių respublikonų nemėgsta tokių silpnų kandidatų kaip J. Bushas. Jie tiki, jog tokie kandidatai kaip J. McCainas ir M. Romney kainavo jiems rinkimus ir dabar jie nori aiškumo. Respublikonų partijos pagrindas demografiškai nyksta ir partijos struktūros bando ieškoti būdų išsilaikyti. Vis daugiau eilinių respublikonų palaiko bet kurį kandidatą, tik ne D. Trumpą, bet jie nesupranta, jog tai atitinka D. Trumpo strategiją būti nestruktūriniu kandidatu. Taip pat kelia nuostabą, jog vadinamoji „Kas nutiko Kanzasui?“ strategija, kurią respublikonai vykdė daug metų, šiuo metu juos žlugdo. Daugelį metų respublikonai naudojo socialinių klausimų kortą siedami pritraukti darbininkų balsus, o tuo pačiu metu vykdė plutokratinę strategiją, iš esmės palankiausią turtingiesiems. Baltieji darbininkų klasės atstovai yra nusivylę, tad kodėl jie turėtų už juos balsuoti?

O kaip, jūsų nuomone, sekasi Demokratų partijai?

Jei išankstinis balsavimas parodo pagrindinių rinkimų tendencijas, bet kuriam demokratų kandidatui reikėtų sunerimti. Respublikonų rezultatai kol kas yra aukštesni, lyginant su buvusiais. Tuo tarpu demokratų rezultatai kol kas nesiekia 2008 metų lygio. Bernie Sandersui norint laimėti, reikia geresnių rezultatų. Kodėl demokratų rezultatai tokie prasti? Kaltinti reiktų partijos vadovybę, kuri norėdama apsaugoti H. Clinton nesurengė pakankamai debatų arba juos suplanavo vėlai vakare, kai niekas jų paprasčiausiai nebežiūri. Demokratų debatai buvo mažiau stebimi per televiziją, todėl sugeneravo blogesnius rezultatus. Kaip jau minėjau, prezidento rinkimai yra politika ir pramoga. Prezidento rinkimų debatai yra lyg pop kultūros reklama kandidatams ir demokratai pasirodė labai prastai reklamuodami save.

Kuris demokratų kandidatas jūsų nuomone turi daugiau šansų?

H. Clinton turi didelį svarbiausių delegatų palaikymą. Žiniasklaida netruko paskelbti, kad H. Clinton reikšmingai pirmauja, tačiau iš tiesų ji nėra stipriai atsiplėšusi nuo savo konkurento. Šiemet apskritai daugiausia kalbama apie demokratijos trūkumą Demokratų partijoje ir apie tai, kas susižers svarbiausiųjų delegatų balsus. Tačiau bent jau pirmajame raunde laukiama nuožmi rinkiminė kova. H. Clinton labiausiai yra palankios vyresnės nei keturiasdešimties moterys. Visuomenėje matomas tradicinės lyčių politikos svarbos sumažėjimas tarp taip vadinamos „kūdikių bumo“ kartos atstovų. Demokratai taip pat išgyvena demografinį partijos pagrindo nykimą. „Kūdikių bumo“ karta nyksta, jos vietą užima „tūkstantmečio“ kartos atstovai, ir šie pokyčiai kreipia partiją nauja kryptimi. H. Clinton, ko gero, bus paskutinioji „kūdikių bumo“ kartos kandidatė Demokratų partijoje. Partijos ateitis siejama ne su jos sparnu partijoje, o su naująja grupe. Apie B. Sandersą reikia galvoti ne turint mintyje jo amžių, o pokyčius visuomenėje ir jos politiniame identitete, kuriame darbininkų klasė tampa vadinamąja mobiliąja klase, ir dėmesį sutelkti į viešosios politikos strategijos formavimą.

Ar H. Clinton ir D. Trumpas yra realiausi galutiniai kandidatai, atstovausiantys Demokratų ir Respublikonų partijas?

Apklausų duomenimis H. Clinton ir D. Trumpas turi didžiausią „nepritariančiųjų“ reitingą tarp visų kandidatų Amerikos istorijoje. Apie 50%, jei ne daugiau, rinkėjų nemėgsta kurio nors vieno arba abiejų šių kandidatų. Demokratai palaiko H. Clinton, bet nėra ja sužavėti. B. Sandersas meta jai iššūkį iš kairiųjų pažiūrų pusės ir, tikėtina, gali ją įveikti. T. Cruzas yra vienintelis realų iššūkį D. Trumpui mesti galintis kandidatas. Šiuo metu, atmetus galimus netikėtumus, D. Trumpas ir H. Clinton yra realiausi partijų kandidatai.