Naujienos

5 liepos, 2021
Justinas Žilinskas. Teisininkas su diplomato portfeliu
Teisės mokykla

1899 m. Hagos karališkieji rūmai mirgėte mirgėjo nuo aukščiausio lygio delegacijų: visa tuometinė imperijų Europa susirinko Nyderlanduose į pirmąsias Taikos konferencijas. Taip, tuo metu didžiulės tarptautinės konferencijos dar nebuvo įprasti dalykai – paprastai jos lydėdavo pasibaigiančius konfliktus, kuriuose būdavo nustatoma nauja pasaulio tvarka. Šįsyk gi įvyko kažkas naujo ir kito: valstybių atstovai iš anksto susirinko svarstyti klausimų, kurie gal padėtų išvengti naujų konfliktų ir nustatytų taisykles, taikytinas karui. Vis dėlto, derybos buvo sunkios: kirtosi aibė interesų ir požiūriu, kaip paprastai nutinka tarptautinėse derybose.

Ypač rimtas konfliktas kilo darbo grupėje, turėjusioje sutarti dėl vadinamosios Konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių. Didžiosios ir mažosios valstybės susikirto dėl labais svarbaus klausimo: kas turi teisę teisėtai į rankas imti ginklą ir priešintis užpuolikui ar okupantui? Galingos imperijos reikalavo, kad tokia teisė būtų skirta tik ginkluotųjų pajėgų nariams, tuo tarpu mažesnės valstybės reikalavo tokios teisės bet kuriam patriotiškai nusiteikusiam žmogui. Karštas konfliktas, išsiliejantis į didžiausias oracijas konferencijų menėse, į aklavietę įvarė ir darbo grupės vadovą – Friedrichą von Martensą. Šis žmogus, iš Estijos vokiečių baronų kilęs aukšto rango diplomatas, tarnavo Rusijos imperatoriui ir buvo žinomas teisininkas, tarptautinės teisės veikalų autorius. Vieną akimirką jis galutinai suprato – jeigu nepasiūlys kompromiso, galinčio sutaikyti abi puses, derybos žlugs. Grįžęs į paauksuotus viešbučio apartamentus jis prisimena ilgai nemiegojęs, galvojęs, rašęs, braukęs, vėl rašęs iš naujo – kitą dieną įsiaudrinusioms delegacijoms jis pateikė tai, ką vėliau istorija pavadins „Martenso išlyga“: vieną frazę, kuri įtvirtino paprastą taisyklę: net jeigu tarptautinėse sutartyse nėra specialaus reguliavimo, konflikto šalis ir jų gyventojus vis tiek saugo bendrieji teisės principai, civilizacijos ir žmoniškumo įstatymai. Nuostata tiko ir patiko visiems. Konvencija buvo išgelbėta.

Lietuvos diplomatijos istorijoje taip pat veikė ne vienas teisininkas – ypač tokia veikla buvo svarbi po 1990-ųjų, vos atsikūrus Lietuvos valstybei. Čia pirmiausia galime paminėti vieną garsiausių Lietuvos teisininkų, prof. habil. dr. Praną Kūrį, kuris ne tik konsultavo Atkuriamojo Seimo atstovus formuluojant Kovo 11-osios aktą, bet ir 1992 – 1994 m. dirbo ambasadoriumi Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose. Diplomatas doc. dr. Oskaras Jusys, 2001 – 2005 m dirbo Lietuvos Respublikos nuolatiniu atstovu prie Europos Sąjungos sudėtingiausiu metu – Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą laikotarpiu, vėliau – ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijoje taip pat darbuojasi ne vienas tarnautojas, turintis teisininko išsilavinimą ir net daktaro laipsnius (pavyzdžiui, dr. Eglė Radušytė, dr. Birutė Kunigelytė - Žiūkienė). Bet visi jie į diplomatiją atėjo kaip teisininkai, ir į tarptautinių santykių aspektus turėjo gilintis savarankiškai. Žinoma, šie laikai palankūs tobulintis ir mokytis savarankiškai, bet sistemingas ir įviariapusis universitetinis ugdymas vis dar turi privalumų.

Šiais metais Mykolo Romerio universiteto Teisės mokykla kviečia į naują bakalauro studijų programą „Teisė ir tarptautiniai santykiai“. Kaip suprantate, pavadinimas kalba pats už save: nors studentai, baigę šią programą, gaus teisininko diplomą, tačiau šalia įprastinių teisės dalykų, tokių kaip civilinė teisė, baudžiamoji teisė, administracinė teisė, žmogaus teisės, tarptautinė bei Europos Sąjungos teisė ar tarptautinių ginčų sprendimas, bet taip pat studijuos ir dalykus, kurie juos supažindins su tarptautinių santykių ir politikos mokslų panorama: politologija, politika ir komunikacija, Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politika, demokratizacijos procesais posovietinėje erdvėje ir kitais. Be to, studijų metu jis sutiks ne tik teoretikus, bet ir praktikus – žmones tikrovėje dirbančius ir su teisinėmis, ir su politinėmis problemomis, ir ne vienas veidas bus sutinkamas ne tik auditorijose, bet ir viešojoje erdvėje kaip sprendimų priėmėjo ar eksperto. Kitaip tariant, šią programą baigęs studentas turės gerokai platesnį akiratį nei įprastinės teisės programos absolventas.

Kam tokio akiračio reikia? Pirmiausia, galimybėms. Mat kuo platesnį kompetencijų ratą susiformuoji studijų metu, tuo lengviau gali pasukti karjerą viena ar kita norima kryptimi: nuo teisės iki diplomatijos ar politikos. Šiuolaikinis pasaulis – sudėtingas, persipynęs, greitai kintantis, tad labai svarbu įgyti kuo daugiau universalumo, kurį vėliau galima gilinti pasirinktoje srityje. Ši programa gali būti pirmas svarbus žingsnis planuojant tarptautinę karjerą, nes ir Europos Sąjungos institucijose, ir įvairiose tarptautinėse (ir nacionalinėse) nevyriausybinėse organizacijose yra reikalingi žmonės, gebantys suprasti politikos bei tarptautinių santykių peripetijas ir tuo pačiu gebantys tai vertinti teisiškai. Lietuvoje tokie specialistai taip pat reikalingi – ir viešajame, ir privačiajame sektoriuje. Juk, nepamirškim, įvairūs Europos Sąjungos reikalai jau seniai nėra „grynoji“ užsienio politika, tai mūsų institucijų kasdienybė, tai – nuolatinės derybos, derinimai, analizė ir sprendimai. Žinoma, kaip ir visiems, studijuojantiems Mykolo Romerio universitete, atsiveria plačios tarptautinių studijų galimybės – Erasmus+ mainų programa, profesinė praktika, ir visa kita, ką siūlo platūs universiteto ryšiai nuo Pietų Korėjos iki Vakarų Europos partnerių.

Dar pridėsiu: ši programa – svajotojams, svajotojams apie geresnį, teisingesnį, gražesnį, turtingesnį, demokratiškesnį pasaulį, kurį būtent naujoji karta turės kurti. Ir gal kada nors jų pavardės bus įrašytos į vadovėlius, kaip sukūrusių naujas doktrinas, sąvokas ar sprendimus: ir teisėje, ir politikoje, ir diplomatijoje. Ir visiškai nesvarbu, kieno portfelį jis nešis – teisininko, diplomato, politiko, o gal profesijos, kurios dar nėra, bet ji atsiras. Juk tarptautinis pasaulis – nenuspėjamas.

Justinas Žilinskas yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorius.