Naujienos

8 birželio, 2021
Lyra Jakulevičienė. Neteisėta migracija – politinio šantažo įrankis. Ką sako tarptautinės teisės ekspertai?
Teisės mokykla

Pastarosiomis savaitėmis daugelio mūsų dėmesį prikaustė įvykiai Baltarusijoje. Viena iš galimų politinių įvykių pasekmių – didėjantys migrantų, atvykstančių iš Baltarusijos, srautai. Atrodytų, kad po mūsų kaimyninės šalies režimo vykdomų represijų padidėję iš ten atvykstančių asmenų srautai neturėtų stebinti. Tačiau šįkart situacija kiek kitokia – į Lietuvą plūsta ne tik Baltarusijos, bet ir tolimųjų šalių – Irako, Sirijos, Irano ir pan. šalių piliečiai. Situacija kiek neįprasta dar ir dėl to, kad šių asmenų srautai sparčiai didėja galimai Baltarusijos šalies institucijų „pastangų“ dėka. Kaip suvaldyti šią situaciją, kokių veiksmų gali tekti imtis Lietuvai, ar yra būdų priversti Baltarusiją atsisakyti savo ketinimų? Kai kuriuos, bent preliminarius atsakymus pateikia ir tarptautinės teisės ekspertai.

Ankstesni precedentai

Jei tikėti tuo, kad Baltarusijos valdžios institucijos yra galimai susijusios su neteisėtų migrantų vykimo į Lietuvą skatinimu, tai nebūtų pirmas precedentas, kai masinė migracija naudojama kaip politinio šantažo ginklas. Kaip tik prieš prasidedant pandemijai 2020 m. pavasarį su panašia situacija susidūrė Graikija, kai kaimyninė Turkija buvo kaltinama aktyviais veiksmais galimai skatinusi jos teritorijoje esančius migrantus masiškai vykti į Graikijos pasienį. Buvo girdimi Turkijos grasinimai paleisti visus migrantus iš savo teritorijos į Europos Sąjungą (ES), jei nebus vykdomi ES-Turkijos susitarimo pažadai skirti finansinę paramą migrantų ir pabėgėlių išlaikymui Turkijoje. Kitas precedentas – Maroko pasyviais veiksmais toleruojama neteisėta asmenų migracija į Ispanijos autonominius miestus Seuta ir Melilja, esančius Šiaurės Afrikoje, tariamai keršijant Ispanijai už tai, kad ji priglaudė politinį lyderį, kovojantį už Vakarų Sacharos nepriklausomybę nuo Maroko. Ne vienas iš šių atvejų pasiekė ir tarptautinius teismus, tačiau tik individų teisių gynimo bylose, ne bylose prieš valstybes. O valstybės šiuos klausimus tarpusavyje sprendė daugiau politinėmis priemonėmis, teisines priemones pasitelkdamos tik asmenų grąžinimui į tokias šalis.

Ar kariuomenės telkimas pasienyje padės?

Viena iš priemonių, kurią svarsto Lietuvos institucijos – yra kariuomenės pasitelkimas pasienyje. Tokia priemonė gali būti veiksminga suvaldant migracijos srautus. Visgi ji vargu ar bus pakankama, nes daug rimtesnis klausimas - ką gi daryti su šiais migrantais, kurie masiškai gali kauptis pasienyje? Gali susidaryti įspūdis, kad kariuomenės telkimas yra skirtas tam, kad užkirsti kelią migrantų patekimui į Lietuvą. Toks įspūdis nebūtų visiškai teisingas, nes jei šie migrantai yra atvykę iš „probleminių“ šalių (kuriose vyksta politinis, religinis ar kt. persekiojimas, karas ir pan.), juos atsisakyti neįleisti tiesiog nepavyks dėl teisinių priežasčių. Jei tokie asmenys gali baimintis grįžti į tėvynę dėl pagrįstų priežasčių, jie kreipsis į Lietuvos institucijas dėl prieglobsčio jiems suteikimo Lietuvoje ir pagal 1951 m. konvenciją dėl pabėgėlių statuso bei pagal ES teisę Lietuva turės nagrinėti šių asmenų prašymus. Be to, Lietuva jau kartą „nudegė“ dėl Lietuvos pasieniečių netinkamų veiksmų, kai 2018 m. gruodį Europos žmogaus teisių teismas byloje M.A. ir kiti prieš Lietuvą pripažino Lietuvą pažeidus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją dėl to, kad pasieniečiai nepriėmė prieglobsčio prašymo ir atsisakė įleisti į Lietuvos teritoriją čečėnų tautybės šeimą su mažamečiais vaikais nepaisant jiems gresiančio pavojaus. Šie prieglobsčio prašytojai buvo išstumti (grąžinti) būtent į Baltarusiją. Suprantama, kad toks kelias nebūtų išeitis ir šiuo atveju, todėl į kariuomenės telkimą pasienyje ir apskritai sienos kontrolės stiprinimą reikia žiūrėti tik kaip į srautų valdymo įrankį, bet ne akliną sienos uždarymą atvykėliams.

Taip pat svarstoma kreiptis į  Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūrą (FRONTEX) dėl pagalbos pasienyje su Baltarusija. Pastebėtina, kad 2020 m. pavasarį, Graikija, susidūrusi su išaugusiais migrantų, atvykstančių iš Turkijos prie jos šiaurinės sienos, srautais, kreipėsi į FRONTEX prašydama pagelbėti sustiprinti išorinės ES sienos kontrolę ir ši agentūra atsiuntė pasienio pareigūnus iš kitų ES valstybių. Tokį agentūros įsipareigojimą padėti valstybėms narėms išimtinėse situacijose numato šios agentūros veiklos teisiniai pagrindai (Reglamentas 2019/1896). Taigi, jei situacija komplikuosis, tokios pagalbos galės tikėtis ir Lietuva, bet vėlgi – tik migracijos srautams suvaldyti.

Kaip „sutramdyti“ Baltarusijos režimą, galimai skatinantį migrantus vykti į Lietuvą?

Esamoje situacijoje kyla įvairių teisinių klausimų. Pirmiausia, ar Baltarusija, skatindama neteisėtą migraciją į Lietuvą pažeidžia tarptautinę teisę? Antra, jei tarp atvykstančių asmenų yra pabėgėlių iš trečiųjų šalių, ar Baltarusija privalo pati tokius asmenis priimti? Trečia, ar Baltarusija turi pareigą priimti tokius asmenis, jei Lietuva juos grąžintų atgal į Baltarusiją.

Jei paaiškėtų, kad Baltarusijos institucijos aktyviais veiksmais skatina neteisėtą migraciją, joms galbūt būtų galima inkriminuoti neteisėtą asmenų gabenimą pažeidžiant 2000 m. papildomą protokolą dėl neteisėto migrantų gabenimo prie Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Baltarusija yra šios konvencijos ir jos papildomo protokolo dalyve ir protokolas numato valstybių įsipareigojimus užkardyti neteisėto asmenų gabenimo nusikalstamas veikas. Neteisėtas asmenų gabenimas yra pripažįstamas tarptautiniu nusikaltimu, jei vykdomas tyčia ir siekiama tiesioginės ar netiesioginės naudos.

Kaip vertinti Baltarusijos veiksmus išstumiant iš savo teritorijos neteisėtai šalyje esančius užsieniečius, jei paaiškėtų, kad tarp jų yra pabėgėlių? Jei Baltarusija iš tiesų nesudaro galimybių tokiems asmenims pateikti prieglobsčio prašymo, toks elgesys būtų nesuderinamas su 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso, pagal kurią pabėgėliai turi būti pripažįstami valstybėje, į kurią jie atvyksta ir kreipiasi prieglobsčio. Baltarusija yra šios konvencijos dalyve nuo 2001 metų. Teoriškai Lietuva galėtų kreiptis į Tarptautinį teisingumo teismą pagal šią konvenciją dėl Baltarusijos vykdomų pažeidimų. Tokio precedento, kai viena valstybė paduoda kitą į tarptautinį teismą, siekiant apginti pabėgėlius, praktiškai nėra. Visgi, vargu ar Lietuva eitų tokiu keliu dar ir dėl to, kad Lietuvos migracijos institucijos nevertina Baltarusijos kaip saugios valstybės pabėgėliams.

Pagaliau, ar yra būdas teisiniu keliu priversti Baltarusiją „pasiimti“ atgal visus migrantus, kuriuos ji „praleido“ per savo teritoriją, kad jie užplūstų Lietuvą? Tarptautinėje teisėje nėra pareigos priimti į savo teritoriją ne savo šalies piliečius, grąžinamus iš kitų valstybių, net jei jie yra kirtę šios šalies teritoriją. Pareiga priimti atgal iš jos teritorijos atvykusius neteisėtus migrantus galėtų būti taikoma Baltarusijai tik tokiu atveju, jei Lietuva ir Baltarusija būtų sudariusi taip vadinamąją readmisijos sutartį, pagal kurią įsipareigojama priimti trečiųjų šalių piliečius, neteisėtai atvykusius iš tos šalies teritorijos. Tačiau tokios sutarties nėra. Atitinkamai Baltarusija neturi ir pareigos tokius asmenis priimti atgal. Lietuva galbūt galėtų pasinaudoti 2009 m. sutartimi dėl Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos teisinio režimo, kurioje numatyta galimybė perduoti asmenį, neteisėtai kirtusį  valstybinę sieną ir sulaikytą kitos šalies, į šalį, iš kurios teritorijos jis atvyko pasienio zonoje, šios šalies valstybės sienos apsaugos institucijoms per 24 valandas nuo pranešimo dėl perdavimo gavimo (44 straipsnio 1 dalis). Tačiau neaišku, ar šios nuostatos praktikoje vis dar veikia, nes jos reikalauja bendradarbiavimo tarp abiejų šalių pasieniečių, kurį, tikėtina taip pat paveikė pastarųjų savaičių įvykiai.

Atkreiptinas dėmesys, kad dar 2020 m. birželio 9 d. Europos Sąjunga sudarė susitarimą su Baltarusija dėl be leidimo gyvenančių asmenų readmisijos (grąžinimo), kuriuo Baltarusijai ir atitinkamai ES valstybėms narėms numatoma pareiga priimti ne tik savo piliečius, bet ir trečiųjų šalių piliečius ir asmenis be pilietybės, kurie neatitinka atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje šalyje sąlygų. Būtina įrodyti, kad tokie asmenys atvyko iš Baltarusijos teritorijos ar vyko per ją tranzitu neteisėtai atvykdami į ES valstybės narės teritoriją. Pagal šį susitarimą Lietuva galėtų paprašyti tokio asmens perdavimo Baltarusijai pagreitintos procedūros keliu, t. y., per 2 darbo dienas po tokio asmens sulaikymo, jei jis neteisėtai kirto sieną iš karto po to, kai atvyko iš Baltarusijos ir buvo sulaikytas Lietuvos valstybės pasienio ruože. Žinoma tokiu perdavimu Lietuva negali pažeisti savo tarptautinių įsipareigojimų dėl pabėgėlių apsaugos, todėl negalėtų taip grąžinti pabėgėlių. Nors šis susitarimas įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d., bloga žinia yra ta, kad šio susitarimo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių perdavimo įsigalios tik po dviejų metų, todėl Lietuva šia nuostata dabar negalės pasinaudoti.   Kol kas Baltarusiją galima būtų kaltinti tik geros valios principo nesilaikymu, kol sutartis įsigalios.

Taigi panašu, kad kol kas reikėtų ruoštis didėjančiam migrantų iš Baltarusijos teritorijos atvykimui ir apgyvendinimui, o jei situacija itin komplikuotųsi - tikėtis Europos Sąjungos valstybių solidarumo ir pagalbos panašiai, kaip visai neseniai teko padėti Graikijai ir Italijai perkeliant pabėgėlius iš jų teritorijos į kitas ES valstybes nares.

Lyra Jakulevičienė yra Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorė.