Naujienos

7 balandžio, 2020
Algimantas Urmonas. Karantinas šiandien ir rytoj: teisinės problemos karantino voratinklyje
Teisės mokykla

Šiandien COVID-19 plėtros situacija Lietuvoje ir visame pasaulyje aptarinėjama įvairiais socialiniais aspektais. Ir tai natūralu, nes COVID-19 užkardymo problemos bei sėkmė priklauso nuo įvairių socialių veiksnių panaudojimo darnos bei intensyvumo: medicinos, įvairių teisės šakų veiksmingumo, ekonomikos infrastruktūros, žmonių elgsenos kultūros, viešojo administravimo, socialinės psichologijos, psichologijos ir kt., taip pat ir nuo adekvačių ankstesnių ir dabartinių politinių strateginių ir taktinių sprendimų bei dabartinių valdžios ir visuomenės suderintų veiksmų vienovės. 

Kiekvienas socialinis veiksnys COVID-19 plėtros ir kovos su juo situacijoje turi būti tarpusavyje suderintas. Pastebėkime, vienoks ar kitoks teisės ignoravimas silpnina kitų socialinių veiksnių - medicinos, kultūros, ekonomikos, viešojo administravimo, politikos žmonių pastangas. 
Antai, mes matome, kaip kultūrinė žmonių artimo fizinio kontaktinio bendravimo tradicija pagreitino užsikrėtimo galimybes ir sukėlė užsikrėtimo protrūkį tokiose šalyse kaip Italija ir Ispanija. Tikriausiai, dėl kultūrinių skirtumų COVID-19 virusas Lietuvoje įsibėgėjo lėčiau. Tačiau šis kultūrinis lėtumas greitai pakito, kai iš ES šalių, tokių kaip Italija, Ispanija, Prancūzija, pradėjo grįžti ten atostogavę ir dirbę nerūpestingai nusiteikę tautiečiai. Šis atsivežtinis kultūrinis atsainumas ne tik padažnino grįžusių asmenų savanoriškos saviizoliacijos nesilaikymo atvejus, bet ir pagretino vidinių užsikrėtimų COVID-19 virusu procesus. 
 
Tokia neatsakinga žmonių bendravimo kultūros raiška jau pastebėtina kaip priešinga teisei. Vienais atvejais ji traktuotina kaip administraciniai nusižengimai, kitais - kaip nusikalstama veika. Dabar bandoma teisiškai ir politiškai įvertinti COVID-19 krizės valdymo ir teisės normų taikymo situaciją - kiek ji buvo ir yra adekvati, ir kiek ne. Ignoruojama, kad COVID-19 yra žymiai pavojingesnis, nei įprastas gripas. Tas akivaizdumas matomas šiomis dienomis iš vaizdų Italijoje, kuomet COVID-19 protrūkis smogė ypač skaudžiai, kariai turi gabenti mirusių žmonių palaikus iš Bergamo į kitus Italijos regionus, nes Bergame veikiantis krematoriumas jau sunkiai susitvarko su apkrovomis. Italijos pavyzdys rodo, kad pandemijos kritinėse situacijose turime mąstyti ir veikti greitai. 
 
Vienoje svarstyklių pusėje turime nekrizinėje situacijoje puoselėjamas žmogaus teises ir laisves, kitoje – greitas žmonių sveikatos ir gyvybės netektis. Kodėl iškilo tokio neatidėliotino veikimo greitumo poreikis Lietuvoje ir beje visame pasaulyje? Reikia prisipažinti, kad šiandieninis greito veikimo didesnis poreikis yra klaidų dėl ilgo neveikimo mūsų valstybėje padarinys, susijęs su strateginiu mūsų gyvenimo planavimu, parengtimi reaguoti į vidinės ir išorinės grėsmes, įpročio reaguoti į situacijas paskutiniu momentu. 
 
Su tuo, manyčiau, susiję ir karantino įvedimo teisinių pagrindų, teisinės prievartos priemonių panaudojimas, išryškėjusios teisinio reguliavimo atitikties problemos pandemijos mastui. Koronaviruso krizės suvaldymo būdo oponentai įvairiai vertina pasireiškusią COVID-19 ekstremaliąją situaciją bei išankstinį pasirengimą ją įveikti. Į pandemijos augantį pavojingumą dar bandoma žvelgti iš paskutinių momentinių situacijų pozicijų. Kritikuojamos Vyriausybės visos teisinės ir organizacinės pastangos užkirsti kelią iškilusiai pandemijos krizei. Padiskutuokim teisinių pagrindų tema. 
 
Štai Konstitucija nustato griežto rūpinimosi žmogaus kaip individo sveikata, gyvybe, jo laisvės užtikrinimo teisines nuostatas. Šių nuostatų įgyvendinimas yra gyvenimo kasdienybė. Tačiau šios teisės ir laisvės, negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai, taip pat vykdant teisingumą. Toks teisių ir laisvių santykinis suvaržymo motyvas įtvirtintas Konstitucijos 32 straipsnyje ir daugelyje kitų jos straipsnių. Minėtų suvaržymo būdai ir procedūros turi būti konkretizuojamos Konstitucijos nuostatas įgyvendinančiuose įstatymuose. Teisinis reagavimas į pandemiją buvo inicijuotas 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ vadovaujantis Civilinės saugos įstatymu, taip pat Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Paskelbus karantiną pradėtas taikyti specialusis, tokią ekstremalią situaciją reguliuojantis, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas. 
 
Įvairių sričių teisininkai nedelsiant sureagavo į minėtų teisės aktų teisinę atitiktį reguliuojant karantino COVID-19 situaciją. Kai kurie oponentai be rimtai atliktos analizės, operuodami vien lingvistiniais įstatymų tekstų palyginimais tvirtino, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo taikymas nėra teisėtas ir kopijuoja Nepaprastosios padėties įstatymo žmogaus teisių ir laisvių santykinio suvaržymo ir prievartos nuostatas. 
Teisingumo ir tvarkos deivės Temidės, stovinčios užrištomis akimis bei jos rankose laikomų svarstyklių, kalavijo ir kitų Deivės atributų funkcijų pagrindinė idėja yra ta, kad visuomenėje turi būti įstatymo tvarka. Todėl panagrinėkime kaip vertinamaisiais kriterijais atskleidžiamos Konstitucinės nuostatos, skelbiančios žmogaus teisių ir laisvių išimtinius suvaržymus, kilus ekstremalioms situacijoms, konkretizuojančiu būdu perkeliamos į bendruosius ir specialiuosius įstatymus. 
 
Civilinės saugos įstatyme atskleidžiamos tokios esminės sąvokos ir kategorijos, kurios pagilina ekstremalių situacijų loginio suvokimo turinį, išskiria ir padeda ištirti esmines jų puses. Pavyzdžiui, kokiais požymiais apibūdinti „Žmonių užkrečiamąsias (infekcines ir parazitines) ligas“, „Karantinines užkrečiamąsias ligas“, „Karantiną“, „Ekstremaliąją situaciją“ ir kt. Šios kalbos išraiškų prasmės yra naudojamos kitose įstatymuose, ypač plačiai Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme. 
 
Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas taikomas užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros ir užkrečiamųjų ligų kontrolės, epidemiologinės stebėsenos analizės ir prognozės tikslų ir uždavinių įgyvendinimo atvejais. Taikomos priemonės padeda nustatyti užkrečiamąsias ligas, ligonius, asmenys, įtariamus, kad serga, taip pat asmenys turėjusius sąlytį su sergančiaisiais, bei sukėlėjų nešiotojus taikant jiems hospitalizavimą, izoliavimą, ištyrimą ir gydymą. Analizuojant Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės ir Nepaprastosios padėties įstatymų normų konkurenciją, reikia pastebėti, kad jos susijusios per ekstremalių situacijų pokyčius. Skiriamaisiais jų požymiais yra tų įstatymų objektas ir jų visuomeninių santykių apsaugojimo tikslai. 
Nepaprastosios padėties rūšiniu objektu yra Konstitucijos deleguota valstybės konstitucinės santvarkos ir visuomenės rimties apsauga. Tiesioginiu objektu nepaprastosios padėties situacijose tenka užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką bei žmogaus teises ir laisves. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo rūšiniu objektu yra užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymas. 
Tiesioginių objektų klasei įstatymas priskiria: 
• ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo metu iškilusių teisinių ginčų sprendimų bei žalos atlyginimo klausimus, 
• atsakomybės už teisės aktų, reglamentuojančius užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimus, pažeidimus, 
• fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas, įgyvendinant užkrečiamųjų ligų kontrolę ir profilaktiką, 
• užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimą bei jų kainų kompensavimą. Abejuose įstatymuose nustatoma žmonių ir institucijų būtina pareiga - laikytis teisės reikalavimų kylant ekstremalioms situacijoms, kurios kelia valstybėje išorinę ir vidinę grėsmę, žmonių sveikatai ir gyvybei.  
 
Abu įstatymus jungiančia grandimi yra ekstremali situacija, viešoji rimtis ir taikomos karantino režimo prievartos priemonės, jų įgyvendinimas – ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų būtinojo izoliavimo, saviizoliacijos, hospitalizavimo veiksmai ir metodai, kurie leidžia išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamosiomis ligomis. Šie veiksmai pandemijos kritinio plitimo atvejais yra sąlygoti būtinojo reikalingumo instituto taikymu. Laikinai paskelbto karantino metu asmenų teises ir laisves santykinai suvaržomos tiek, kiek būtų išvengta itin pavojingų pandemijos padarinių – sunkios ligų eigos komplikacijų ir tikėtinų užsikrėtusiųjų mirčių. 
Pandemija yra ne vien Lietuvos vidaus problema, jos suvaldymas kiekvienoje šalyje yra tarptautinės bendrijos gyvavimo interesas. Skiriamuoju Nepaprastosios padėties ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu požymiu yra visuomenės rimties sutrikdymo mastas. 
 
Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas renginys, sustabdytas eismas ir pan. 
Pastebėtina, kad jeigu paskelbto karantino metu yra trikdoma paskirų žmonių, bet ne visos visuomenės ar jos ženklios dalies rimtis, tai viešosios rimties trikdymas užtraukia teisės pažeidėjų atsakomybę ir tai dar nėra pagrindas įvesti nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties įvedimo paskelbimas, nepanaikins, o tik sustiprins griežtesnio karantino režimo taikymo galimybes. 
 
Manau, kad Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo taikymas yra specialus žmonių apsaugojimo nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų būdas. Žmogaus apsaugojimo nuo pandemijos grėsmių požiūriu, jis atitinka Konstitucijos 5 str. pagrindinę mintį, kad „Valdžios įstaigos tarnaują žmonėms“ ir 7 str. nuostatas – „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Atrodo visiems turi būti aišku, kad kilus gaisrui ne laikas skaityti instrukcijas apie priešgaisrinę prevenciją ir spręsti logistikos klausimus. 
Gaisrą reikia gesinti. O dažnai būna taikomas blogiausias scenarijus – vangus veikimas lokalinio gaisro persimetimo į kitus objektus metu. Stebint informaciniuose tinkluose kilusį virtualų gaisrą dėl COVID-19 pandemijos ir karantino situacijos, kyla atsakymo reikalaujantys klausimai – Kodėl šiuo atveju buvo neveiksnus Lietuvos valstybės rezervo įstatymas? Ar Valstybės rezervo duomenų slaptumas yra totalinio neveikimo paslaptis? Kaip pasaulinės pandemijos metu tarpusavyje dera Lietuvos teisės aktai sveikatos priežiūros srityje? Kodėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje nėra duomenų apie teisinio reguliavimo stebėseną? 
Kyla ir fundamentalus klausimas – kokia turi būti ekstremalių situacijų teisės ateitis? Žvelgiant į klausimų gausą ir reikšmingumą manyčiau, kad šioje srityje yra pakankamai daug spragų, o Lietuvos teisinė sistema dar stokoja pasirengimo veikti esant ekstremaliosios situacijos sąlygoms. 
Algimantas Urmonas yra Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto profesorius