Bibliotekos parodų erdvėje eksponuojama MRU dėstytojo dr. Gintaro Šapokos teisinių knygų kolekcija. Šioje 12-os knygų parodoje pristatomi XVII-XIX amžiaus teisiniai leidiniai nuo įstatymų, jų komentarų iki teisės mokslo veikalų. Nors apimtis nedidelė, tačiau puikiai atskleidžia Vakarų teisės tradicijos turtingumą, teisininkų kartų įdirbio gylį, o galiausiai ir knygos meno raidą. Studijuojančiam teisininkui, dažnai susidaro įspūdis, kad teisės raida prasideda nuo naujųjų laikų, o viduramžių glosatorių, postglosatorių veikla lieka kaip tam tikras istorinis momentas. Vis tik būtent jie mums grąžino, atkūrė prarastus romėnų teisės šaltinius (pvz. XII lentelių įstatymą) ir paskatino naują romanistikos bangą Vakarų Europoje. Pirmuosiuose universitetuose dėstyta išimtinai tik romėnų teisė, kaip tobula, pasaulio protą atspindinti teisė. Didžioji dalis šių knygų persipynusios su romėnų teise. Bibliofilai ir besidomintys knygos istorija turbūt atkreips dėmesį į parodoje pateikiamą vieną elzevyrą (garsios Nyderlandų spaustuvės Elsevir knygą) ir konvoliutą (dvigubą leidinį).
Šie leidiniai taip pat atskleidžia knygos meno raidą. Pirmieji leidiniai įrišti kukliau, naudojant paprastesnę odą, o prancūziškoje knygų leidyboje, naudota elastingesnė iš Maroko atgabenta oda, kurią galėjo dekoruoti auksiniais ornamentiniais įspaudais. Knygų estetinį vaizdą stiptino plačiai taikyta popieriaus marmuravimo technika, kai priešlapiuose sukuriami įvairūs, rytietiškų motyvų spalvoti raštai. Galiausiai knygos leistos ant brangaus, iš antrinių žaliavų pagaminto popieriaus, pažymėto specialiais popieriaus manufaktūrų vandenženkliais.
Kiekviena knyga turi tam tikrų ypatybių, puošybos elementų, skaitytojų ar savininkų padarytų įrašų. Platesnę informaciją apie knygą, jos turinį, puošybą, vandens ženklus galite paskaityti ir pamatyti paspaudę QR kodą.
Theodorus Marcilius. Legis XII. Tabvlarvm Collecta - E typographia Steph. Preuosteau. in Collegio Cameracensi. Paris. 1600. Orationis Dominicæ Et Salvtationis Angelicæ. Interpretatio Theodori Marcilii. Parisiis: Apud Clavdivm Morellvm.
Prancūzų retorikos ir filologijos profesoriaus leidinys, kuriame aiškinamas XII lentelių, romėnų teisės šaltinio turinys, siekiant atstatyti pirminę jo reikšmę. Autorius lygina skirtingus to meto rankraščius, o taip pat su romėnų teisininkų Cicerono, Gajaus, Ulpiano tekstais. Knyga – konvoliutas, t. y. įrištas ir kitas autoriaus darbas, bet jau religine tematika, maldos interpretavimas.
Io. Gottl. Heineccius. Elementa Iuris Civilis Secundum Ordinem Institutionum. 1751.
Vieno žymiausių vokiečių romanistų J. G. Heineccius studijoms skirtas leidinys – „Institucijos“ (kitaip elementorius). Romėnų teisės dėstymas šiame veikale paremtas aksiominiu dėstymo metodu, kai išvedami bendri principai, bet kartu neformalizuojami.
Wesseling. Synopsis nomognostica feudalis et allodialis. Cologne: at Andreas Binghium in Laureto. 1646.
Knygoje „Feodalinės ir alodinės teisės sintezė“ glaustai pateikiamos pagrindinės ir praktiškai derybų objektu esančios teisės doktrinos (1646 m.). Hermann Wesseling rašytas teisinis veikalas apžvelgia feodalinę ir alodinę (privačios nuosavybės) teisę.
XVII a. vokiečių teisės žinovo Balthasar’o Knorr’o parengtas teisės žinynas apimantis visas to meto teises – nuo amžinosios šventosios, kanonų, feodų ir baigiant vietine kunigaikštysčių bei imperine. Žinynas (kompendiumas) skirtas teisės studentams, besiruošiantiems baigiamajam egzaminui. Jame derinamas paprastumas ir teisės sudėtingumas: trumpos sentencijos su nuorodom į šaltinius žinioms gilinti.
Antoni Perez. Institutiones Imperiales Erotematibus Distinctae. Amsterodami [Amsterdam]: Danielem Elzevirium. 1669.
Ispanų teisininko A. Perez’o romėnų teisės vadovėlis parengtas ypatinga erotine forma, kai dėstoma klausimų ir atsakymų būdu pagal pateiktas temas. Vadovėlio struktūra, tematika paremta romėnų teisininko Gajaus veikalu Institucijos. Leidinys vertingas ir kaip knygos meno artefaktas, nes išleistas garsioje olandų „Elzevier“ leidykloje, garsėjusioje knygų kokybe ir puikiu apipavidalinimu, todėl itin vertinta bibliofilų.
Colbert. Ordonnance de Louis XIV roy de France et de Navarre. Paris.1667.
Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV išleistas pirmasis susistemintas Didysis proceso ordonansas, įvedęs vieningą teismo procesą visoje karalystėje. Taip partikuliarioje Prancūzijos teisėje atsiranda pirmasis susistemintas, vieningas teisės aktas. Ordonansas vadintas dar ir Kolbero pavadinimu, nes kodifikacijos procesui vadovavo karaliaus pirmasis ministras Žanas Batistas Kolberas.
Daniel Jousse. Nouveau Commentaire sur les Ordonnances du Commerce, des mois d’Août 1669 et Mars 1673. ensemble sur - 1777
Daniel Jousse naujai komentuoti karališkieji ordonansai, reglamentuojantys prekybą ir teismo procesą. Prancūzijoje Liudviko XIV karaliavimo laikotarpiu išleistas žymaus teisininko komentaras, kuriame stengtasi Prekybos ordonansą priderinti prie naujųjų laikų teisės.
Vieno reikšmingiausių Apšvietos mąstytojų, Žano Žako Ruso du veikalai – „Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ ir „Apsvarstymai apie Lenkijos valdymą“, kuriuose dėstoma visuomeninės sutarties teorija, o taip pat analizuojama Abiejų Tautų Respublikos valdymo forma ir atitiktis Apšvietos politinei minčiai.
Grotius. Le Droit de la Guerre et de la Paix. Amsterdam. Chez Abraham Wolfgang. Et a La Haye. Chez Adrian Moetjens. 1688. Volume 1
Hugo Grotius, tarptautinės teisės mokslo pradininko veikalas De iure belli ac pacis, 1625 m. buvo pirmasis bandymas karą įvilkti į teisės rūbą, siekiant nustatyti teisėto karo ir taikos pagrindus. Le Droit de la Guerre et de la Paix – tai pirmasis tritomis vertimas į prancūzų kalbą.
A. van Thye. Tractatus Juris Publici Foederati Belgii De Inauguratione Principum Belgicorum. Utrecht. Petrus Muntendam. 1767.
A. van Thye Viešosios teisės traktatas apie Belgijos federalinės valstybės viešąją teisę, susijusią su Belgijos princų inauguracija laikomas vienu svarbesnių Belgijos ir Nyderlandų konstitucinės teisės veikalų.
Les quinze codes des Francais. Paris Ch.Didier Libraire, qui des Augustins. Didier Rey Touluse. 1834.
„Penkiolika Prancūzijos kodeksų“ – tai teisininkui skirtas kodeksų rinkinys, kuriame sutalpinti penki svarbiausi kodeksai (Civilinis, Komercinis, Proceso, Bausmių ir Nusikaltimų), kurie po įvykusios teisės kodifikacijos tapo pagrindiniais šalies įstatymais. Pirmasis teisės aktas, kaip ir pridera – konstitucija, t. y. 1830 m. Prancūzijos konstitucinė chartija.
Code Napoléon Bilingue Français/Allemand. Dusseldorf. 1810.
Dvikalbis 1804 metų prancūzų civilinis (Napoleono) kodeksas, vos praėjus šešeriems metams nuo priėmimo Prancūzijoje, priverstinės „recepcijos“ būdu atsiranda vokiečių žemėse – Bergo kunigaikštystėje (dabartinės Heseno žemės dalyje).
