Antoni Perez. Institutiones Imperiales Erotematibus Distinctae. Amsterodami [Amsterdam]: Danielem Elzevirium. 1669.
Ispanų teisininko A. Perez’o romėnų teisės vadovėlis parengtas ypatinga erotine forma, kai dėstoma klausimų ir atsakymų būdu pagal pateiktas temas. Vadovėlio struktūra, tematika paremta romėnų teisininko Gajaus veikalu Institucijos. Leidinys vertingas ir kaip knygos meno artefaktas, nes išleistas garsioje olandų „Elzevier“ leidykloje, garsėjusioje knygų kokybe ir puikiu apipavidalinimu, todėl itin vertinta bibliofilų.
Antonio Perez (1583-1673) buvo ispanų teisininkas ir valstybės veikėjas, studijavęs Venecijoje, Padujoje ir Liuvene. Liuvene jis tapo profesoriumi ir dirbo kaip civilinės teisės egzaminuotojas. Karjeros viršūnę pasiekė Ispanijos karaliaus Pilypo II dvare eidamas valstybės patarėjo pareigas. Per pirmuosius dešimt metų sekretoriaus pareigose Antonio Pérez turėjo didelę įtaką karaliui, kuris vertino jo patarimus. Dėl politinių intrigų ir įsivėlimo į grupuočių ginčus, teko bėgti iš Ispanijos ir likusią gyvenimo dalį praleisti Prancūzijoje. Europoje jis išgarsėjo kaip įtakingas romėnų teisės mokslininkas.
Ši knyga išleista „Elzevier“ leidykloje, Amsterdame. Leidykla ypatinga tuo, kad leido itin aukštos kokybės knygas, pasižymėjusias tiek popieriaus, tiek meninio apipavidalinimo kokybe, knygotyroje šios knygos vadinamos elzevyrais. Lietuvoje saugoma apie 1000 elzevyrų (iš viso buvo išleista apie 5000)
Antonio Perez’o veikalas – Institutiones Imperiales Erotematibus Distinctae – tai didaktinis vadovėlis, kuriame Justiniano „Institutiones“ pateikiamos erotine forma (nieko bendro su erotika), t. y. klausimų ir atsakymų pavidalu. Veikalas atkartoja klasikinės romėnų teisės, Gajaus Institucijos struktūrą ir suskirstytas į keturias knygas: „De jure personarum“ (I knyga Apie asmenis)), „De rebus“ (II knyga Apie daiktus, t. y. nuosavybę), „De actionibus“ (III ir IV knygos Apie ieškinius). Vadovėlis pakankamai originalus. Viena vertus, pratęsia romėniškos jurisprudencijos tradiciją pagal savo dėstymo struktūrą, antra vertus, įveda naują metodą, kuris patogesnis studentui – klausimų ir atsakymų formą. Kaip ir dera, vadovėlis remiasi romėnų teisės šaltiniais, jame pateikiamos tikslios citatos iš Justiniano didestų, kodekso ar novelų. Toks vadovėlis tapo dideliu palengvinimu sunkiose romanistikos studijose. Studentui pakako skaityti A. Perez’o vadovėlį, o ne ištisus romėnų teisės šaltinius (pvz., Corpus iuris civilis). Tik įsisavinus vadovėlį būdavo pereinama prie romėnų teisės konkrečių šaltinių. Pats autorius įvadinėje dalyje pabrėžia savo vadovėlio išskirtinumą, mokymo metodo originalumą, lyginant su to meto teisės žinovais Cujas’u, Wolfius’u. Galima tik spėti, kad tokį metodą autorius išdirbo iš savo asmeninės praktikos. Liuveno universitete jam tekdavo egzaminuoti studentus iš romėnų teisės dalyko ir, matyt, tuomet išsiaiškino, kas studentams sunkiau įkandama ir kaip tokias temas geriau būtų perteikti.
Knygos paraštėse pateikiamos išnašos-nuorodos į konkrečius romėnų teisės šaltinius. Įdomu, kad niekur nepažymėti šaltinių pavadinimai. Greičiausiai todėl, kad studentas, kaip ir kiekvienas to meto teisininkas, suprasdavo, koks tai šaltinis iš naudojamų paragrafų, skyriaus ženklų. Ši žymėjimo sistema perimta iš VI amžiaus Justiniano kodifikacijos (Corpus iuris civilis, XVI a.) ir teisininkams buvo puikiai žinomas ir savaime suprantamas dalykas.
