Les Quinze Codes des Francais. Paris Ch.Didier Libraire, qui des Augustins. Didier Rey Touluse. 1834.
„Penkiolika Prancūzijos kodeksų“ – tai teisininkui skirtas kodeksų rinkinys, kuriame sutalpinti penki svarbiausi kodeksai (Civilinis, Komercinis, Proceso, Bausmių ir Nusikaltimų), kurie po įvykusios teisės kodifikacijos tapo pagrindiniais šalies įstatymais. Pirmasis teisės aktas, kaip ir pridera – konstitucija, t. y. 1830 m. Prancūzijos konstitucinė chartija.
Šis Prancūzijos Liepos monarchijos laikmečio kodeksų rinkinys lyg teisininko maldaknygė. Mažo formato, smulkiu šriftu suguldyti svarbiausi įstatymai, kaip pagrindinis įrankis teisininko darbe. Nors įvardintas kaip penkiolikos kodeksų rinkinys, bet sudėti tik pagrindiniai: Napoleono civilinis, Komercinis, Proceso, Bausmių, Nusikaltimų kodeksai ir pridėti kodifikuojantys įstatymai: Miškų, Agrarinis, Savivaldos, Nacionalinės gvardijos ir kt.
Rinkinio pradžioje 1830 m. rugpjūčio 9 d. paskelbta konstitucinė chartija. Prancūzija tuo metu tęsia monarchinį valdymą, įtvirtintą dar 1814 metais, taip vadinamą Liepos monarchija, tačiau jos nepakako. Todėl valdant Karoliui X sustiprėja feodalinis reakcionizmas ir priimama nauja konstitucija. Pavadinime nevartojamas terminas „konstitucija“, o „chartija“, nes grąžinant monarchinį valdymą „konstitucijos“ terminas „alergiškai“ veikė monarchistus, kadangi asocijavosi su respublikiniu valdymu.
Kodekso išskirtinumas – omažas Napoleonui Bonapartui: jo atvaizdas puikuojasi pirmame puslapyje. Tai neturėtų stebinti ir anaiptol nereikštų buvusio valstybės vadovo išaukštinimo. Napoleonas sietinas su prancūziškąja teisės kodifikacijos banga ir jo „kūdikiu“ – 1804 metų Prancūzijos civiliniu kodeksu (Napoleono kodeksu), kuris buvo itin vykęs.
Buvęs knygos savininkas ar vėlesnių laikų, prarasto aukso amžiaus dūsautojas, aiškiai buvo bonapartistas, pieštuku pašlovinęs Napoleoną. Tik lieka klausimas, ar kaip konsulą, ar kaip imperatorių?
Akivaizdu, kad leidinys intensyviai naudotas, tikėtina, kad buvo teisininko praktiko nuosavybėje, bet nepaisant nusidėvėjimo gerai išsilaikęs. Kodeksų rinkinys išsiskiria įryšimu, kai tuo metu prancūzai knygrišystėje dažnai naudojo iš Maroko vežamą odą. Knygos nugarėlė dekoruota auksiniais įspaudais, raštais, nes būtent ji matosi knygų lentynoje ir taip puošia šeimininko namus. Toks tikslinis dekoras tarytum patenkindavo buržua siekį pasipuikuoti, parodyti savo namų „gerą toną“.
