Konstitucija – tarsi valstybės stuburas: lakoniškame dokumente įtvirtintos pagrindinės vertybės išlieka gyvos ir aktualios, nepaisant besikeičiančių laikų. Kiekviena valstybė turi savo konstituciją – ne tik aukščiausios galios teisės aktą, bet ir visos teisinės sistemos pamatą. Nuo jos priklauso teisinės tvarkos darnumas, nuspėjamumas ir valstybės veikimo stabilumas. Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkė, konstitucinės ir lyginamosios konstitucinės teisės tyrėja, doc. dr. Jolita Miliuvienė pastebi, kad Konstitucija turi gebėti reaguoti į visuomenės pokyčius, tačiau tai daryti atsispirdama nuo laiko patikrintų vertybių.

Pokalbio metu mokslininkė dalijosi įžvalgomis apie demokratijos būklę įvairiuose pasaulio regionuose, Konstitucijos raidos ir jos dvasios sampratą bei teisės gebėjimą prisitaikyti prie kintančio pasaulio aktualijų.

Konstituciniai keliai: skirtingi sprendimai, bendra dvasia

Doc. dr. J. Miliuvienė pamini, kad kaimyninėje Latvijoje, priešingai nei Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę nebuvo rengiama nauja Konstitucija. Buvo atkurtas tarpukariu parengtas pagrindinis dokumentas, nors ir ženkliai papildytas. Tuo tarpu JAV Konstitucija galioja jau daugiau nei du šimtus metų, o jos pataisų – nedaug. Vis dėlto šis dokumentas tebėra veiksmingas net ir sprendžiant šiuolaikinius iššūkius, tokius kaip dirbtinis intelektas ar technologijų pažanga. Tai rodo, kad konstitucinis tęstinumas gali būti suvokiamas ir įgyvendinamas labai skirtingai.

Pasak mokslininkės, tarptautiniuose konstitucinės teisės ekspertų susitikimuose – pavyzdžiui, pavasarį JAV vykusioje konferencijoje „Global Summit on Constitutional Law“ – daug dėmesio skiriama ne tik konstitucijų tekstams, bet ir jų dvasiai. Vertybėms, kuriomis grindžiamas teisės aiškinimas ir taikymas. Konstitucija neretai tampa ir politiniu įrankiu. Priklausomai nuo to, kas ir kaip ją interpretuoja.

Konferencija JAV „Global Summit on Constitutional Law“

 

JAV kontekstas: demokratijos išbandymas

Apžvelgdama pasaulines tendencijas, doc. dr. J. Miliuvienė pastebi, kad, kaip rodo pastarojo dešimtmečio patirtis, demokratijos dažniausiai nežlunga staigaus perversmo būdu. Kur kas dažnesnis reiškinys – demokratijos irimas „teisėtomis“ priemonėmis: naudojantis konstitucinėmis procedūromis ir laisvais rinkimais.

Mokslininkės teigimu, tokį procesą galima buvo stebėti Vengrijoje ir Lenkijoje, kur valdantieji, į valdžią atėję teisėtų demokratinių rinkimų būdu, pradėjo naudoti Konstituciją kaip priemonę ilgam įsitvirtinti valdžioje ir silpninti teismų nepriklausomumą. Tai ne revoliucija, o nuoseklus, pavojingas procesas.

„Įdomu stebėti, kaip Amerikos mokslininkai, tyrinėję demokratijos krizes Europoje, šiandien su nerimu kalba apie panašias grėsmes savo šalyje“, – dalijasi doc. dr. J. Miliuvienė.

Ilgą laiką JAV buvo laikomos demokratijos lopšiu, tačiau net ir čia, anot mokslininkės, atsiranda ženklų, kad demokratiniai pamatai gali klibėti. Manipuliacijos Konstitucija, pavyzdžiui, diskusijos apie galimybę apeiti dviejų kadencijų ribojimą pasitelkiant Konstitucijos spragas arba savotišką Konstitucijos aiškinimą, tampa vis dažnesnės. Doc. dr. J. Miliuvienė primena amerikiečių profesorės Kim Lane Scheppele mintį: „Demokratija yra pralaimėtojams.“ Tai reiškia, kad tikra demokratija reikalauja gebėjimo pripažinti pralaimėjimą kitų rinkimų metu ir paisyti jų rezultatų. Jei valdantieji bijo pralaimėti ir imasi bet kokių priemonių likti valdžioje, tai jau nebe demokratija.

Nepriklausomų teismų įtaka

Pasak mokslininkės, kai kyla abejonių dėl Konstitucijos nuostatų prasmės, ypatingą svarbą įgyja nepriklausomos teisminės institucijos. Lietuvoje šią funkciją atlieka Konstitucinis Teismas, JAV – Aukščiausiasis Teismas.

„Kai stabdžių ir atsvarų sistema neveikia, Konstitucinis Teismas turėtų tapti institucija, kuri saugo ir gina demokratiją“, – pabrėžia doc. dr. J. Miliuvienė.

Demokratijos nuosmukio istorijose dažnai matyti, kaip nepriklausomi konstituciniai teismai patiria spaudimą. Anot mokslininkės, nors teismų sprendimai gali sulaukti palaikymo teisininkų ir pilietinės visuomenės tarpe, pasitaiko kaltinimų, esą teismai perima įstatymų leidėjo funkcijas. Tokia kritika ignoruoja faktą, kad Konstitucinis Teismas įsikiša tik tada, kai politinė valdžia nesugeba priimti reikalingų sprendimų.

Doc. dr. J. Miliuvienė primena, kad tiek Lietuvoje, tiek JAV galutinį žodį dėl Konstitucijos prasmės taria teisinės institucijos, o ne politikai. Konstitucinėje teisėje tai laikoma stiprybe, liudijančia teisės gebėjimą reaguoti į gyvenimo pokyčius.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad JAV konstitucinėje kultūroje žinomi du aiškinimo modeliai: originalistinis (paremtas pažodiniu tekstu) ir „gyvasis“, leidžiantis interpretuoti Konstituciją atsižvelgiant į visuomenės pokyčius. Būtent pastarasis aiškinimo metodas dažniausiai taikomas Lietuvoje, kur nuo 1993 metų Konstitucinis Teismas formuoja jurisprudenciją, suvokdamas Konstituciją kaip stabilų, bet gyvą dokumentą.

Kai teisė reaguoja į gyvenimą

Pokalbio metu doc. dr. J. Miliuvienė pažymėjo ir tai, kad konstituciniai teismai patys bylų neinicijuoja arba tokią teisę turi tik labai retais išimtiniais atvejais. Paprastai bylos nagrinėjamos gavus atitinkamą kreipimąsi. Lietuvoje Konstitucinis Teismas savo iniciatyva gali nuspręsti išaiškinti anksčiau priimtą baigiamąjį aktą. Taigi ir bylų „temas“ bei poreikį aiškinti vieną ar kitą Konstitucijos normą dažnai diktuoja pačios valstybės valdžios institucijos, kurios turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Kaip primena mokslininkė, plačiai aptarinėjamas partnerystės klausimas Konstituciniame Teisme buvo išspręstas tik po buvusios Vyriausybės kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kai Seime nepavyko priimti reikalingų teisės aktų. Partnerystės instituto reikėjo jau prieš du dešimtmečius – dar 2000 m. jis buvo įtvirtintas Civiliniame kodekse, tačiau įstatymo, reikalingo, kad tos nuostatos įsigaliotų priėmimas buvo vilkinamas beveik ketvirtį amžiaus.

„Neatmestina, jog taip galėjo nutikti ir dėl to, kad minėtos Civilinio kodekso nuostatos buvo priimtos ir įsigaliojo prieš pat Seimo rinkimus 2000-aisiais, o juos laimėjusi politinė dauguma savo programoje turėjo kitų prioritetų. Taip priimtos partnerystę reglamentuojančios nuostatos liko pažadu kada nors jas padaryti taikomomis, bet tas laikas taip ir neatėjo“, – sako doc. dr. J. Miliuvienė

Konstitucinio Teismo nutarimas netrukus po jo paskelbimo sulaukė kritikos – kai kurie politikai kaltino teismą peržengus kompetencijos ribas, ėmus reguliuoti tai, ko įstatymų leidėjas artimiausiu metu daryti neketino. Pasak doc. dr. J. Miliuvienės, „vienas ryškiausių pavojaus ženklų: kai politikai viešai abejoja Konstitucinio Teismo kompetencija ir bando jį diskredituoti.“ Vis tik tokį Konstitucinio Teismo sprendimą lėmė paties įstatymų leidėjo veiksmai. Tuo tarpu apsisprendimas tokį institutą turėti Lietuvos teisinėje sistemoje priimtas prieš daugiau nei du dešimtmečius. Taigi toks Konstitucinio Teismo sprendimas buvo būtinas žmogaus teisėms užtikrinti ir atitiko Lietuvą saistančius tarptautinius įsipareigojimus garantuoti visų šeimų lygybę bei orumą.

Bendri iššūkiai ir mokymasis vieniems iš kitų

Pasauliniai konstitucinės teisės mokslininkų susitikimai leidžia geriau suprasti demokratijos būklę skirtinguose regionuose. Doc. dr. Jolita Miliuvienė dalijasi patirtimi iš pasaulinės konstitucinės teisės mokslininkų konferencijos JAV, rengiamos konstitucinių studijų centro Teksaso universitete. Mokslininkai kas dvejus metus renkasi aptarti svarbiausių aktualijų.

Doc. dr. J. Miliuvienė - ketvirta iš dešinės (konferencija JAV „Global Summit on Constitutional Law“)

„Šis kongresas – tai galimybė susitikti su visame pasaulyje žinomais konstitucinės teisės mokslininkais, pasidalyti atliekamais tyrimais ir stebėti tendencijas. Demokratijos vystymosi procesai, valstybės valdžios institucijų tarpusavio santykiai ir joms priskirtų įgaliojimų ribos, konstitucinių teismų vaidmuo interpretuojant Konstitucijos nuostatas, visuomenės reakcija į vykstančius procesus, visuomenės nuostatų keitimas link pažangesnės ir liberalesnės santvarkos visuomet bus aktualūs daugeliui šalių. Įdomu tai, kad pastaruoju metu JAV mokslininkai su nerimu kalba apie grėsmes savo šalyje“, – pasakoja ji.

Teorijos apie demokratijos krizes, kurias JAV konstitucinės teisės mokslininkai ilgai kūrė ir analizavo, tyrinėdami Europos valstybes, šiandien tampa aktualios ir jiems patiems. „Jie sako: mes žinome, kaip viskas vyksta, ir dabar stebime, kad JAV taip pat pradeda eiti pavojingu keliu.“

Netikėtos mokslininkų bendradarbiavimo formos

Konstitucinės teisės mokslininkai palaiko ryšius ir kituose formatuose. Viena tokių iniciatyvų kilo iš Lenkijos ir Brazilijos konstitucinės teisės mokslininkų bendradarbiavimo. Buvo pradėta diskutuoti apie demokratijos iššūkius Lotynų Amerikoje ir Rytų Europoje. Vienas tokių susitikimų yra vykęs ir Mykolo Romerio universitete.

„Iš pradžių tai atrodė kiek neįprasta: juk geografiškai ir istoriškai – skirtingi regionai. Visgi kalbantis paaiškėja, kad demokratijos stiprinimo, žmogaus teisių apsaugos problemos labai panašios“, – pasakoja doc. dr. Miliuvienė.

Pasak jos, tiek Rytų Europos šalys po Berlyno sienos griuvimo, tiek daugelis Lotynų Amerikos valstybių, palikusios diktatūrų laikus, siekia kurti tvirtas demokratines sistemas. Tačiau kelias nėra paprastas: „Kai politinės jėgos siekia išsaugoti valdžią, jos neretai stiprina vykdomosios valdžios galias. Todėl tiek Europoje, tiek Lotynų Amerikoje ieškoma stabdžių ir atsvarų mechanizmų, kurie padėtų išsaugoti demokratiją.“

Tokie tarptautiniai susitikimai leidžia mokytis vieniems iš kitų, dalytis patirtimi, kas veikia geriau, o kas kelia rizikas. „Bendras siekis išlieka tas pats – stiprinti demokratiją ir apsaugoti žmogaus teises“, – pabrėžia doc. dr. Jolita Miliuvienė.

Pabaigai

Šiuolaikinio pasaulio iššūkiai primena, kad Konstitucija nėra tik istorinis dokumentas. Tai – gyvas valstybės pamatas, kurį nuolat reikia saugoti ir puoselėti. Tarptautiniai konstitucinės teisės mokslininkų susitikimai leidžia keistis patirtimi, atpažinti bendras grėsmes demokratijai ir ieškoti būdų stiprinti teisinę valstybę.
MRU konstitucinės ir lyginamosios konstitucinės teisės tyrėjos doc. dr. Jolitos Miliuvienės įžvalgos rodo, kad Lietuvos konstitucinė teisė remiasi pažangiais aiškinimo principais. Pastarieji leidžia prisitaikyti prie visuomenės pokyčių ir užtikrinti žmogaus teises. Toks mokslininkų darbas – tiek dalijantis patirtimi tarptautiniuose forumuose, tiek analizuojant nacionalinius procesus – stiprina demokratijos pamatus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė

Nuotraukos: asmeninis doc. dr. J. Miliuvienės archyvas ir Luko Kodžio nuotrauka