Klimato kaita vis dažniau aptariama ne tik kaip aplinkosauginė ar ekonominė, bet ir kaip psichologinė problema. Visuomenėje stiprėjant diskusijoms apie globalius pokyčius, daugėja tyrimų, nagrinėjančių, kaip šie procesai veikia žmonių emocinę būseną, savijautą ir kasdienius sprendimus. Viena iš pastaraisiais metais išryškėjusių sąvokų – ekologinis nerimas, apibūdinantis su klimato kaita susijusį nerimą, įtampą ar net bejėgiškumo jausmą.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkės – prof. dr. Rita Žukauskienė, dr. Aistė Bakaitytė-Bagdonė ir dr. Audra Balundė – įgyvendino projektą ENCORE „Visuomenės atsparumo įgalinimas atskleidžiant ekologinio nerimo ir aplinkai palankaus vartojimo ryšio mechanizmą“, ENCORE * (angl. Empowering societal resilience by uncovering the mechanism of the link between ecological anxiety and environmentally friendly consumption).
Baigiamajame renginyje pristatyti tyrimo rezultatai leidžia pažvelgti į šį reiškinį Lietuvos kontekste. Analizė remiasi daugiau nei 2000 skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir gyvenamosios vietos Lietuvos gyventojų apklausa. Buvo siekta įvertinti ekologinio nerimo paplitimą, jo intensyvumą bei ryšį su žmonių elgsena.
Klimato kaita kaip psichologinis reiškinys
Tyrimo duomenys rodo, kad ekologinis nerimas Lietuvoje yra gana paplitęs reiškinys. Reikšminga visuomenės dalis nurodo patirianti bent tam tikrus su klimato kaita susijusio nerimo požymius – nuo nerimo dėl ateities iki emocinio diskomforto, susidūrus su informacija apie aplinkos pokyčius: 4 iš 10 apklaustųjų gyventojų nurodė patiriantys bent tam tikrų ekologinio nerimo simptomų. Vis dėlto stiprus, kasdienį gyvenimą trikdantis nerimas pasireiškia gerokai rečiau (apie 1,4 proc. gyventojų), o daugeliu atvejų šie išgyvenimai išlieka vidutinio intensyvumo. „Turime suprasti, kad kalbame ne apie pavienius atvejus, o apie gana plačiai paplitusią patirtį“, – akcentuoja projekto vadovė prof. dr. Rita Žukauskienė.
Svarbus tyrimo aspektas – ekologinio nerimo ir realių elgsenos pokyčių santykis. Nors galima tikėtis, kad didesnis susirūpinimas klimato kaita skatins aktyvesnius veiksmus, tyrimo rezultatai rodo sudėtingesnį vaizdą. Daliai respondentų nerimas iš tiesų siejasi su didesniu įsitraukimu į aplinkai palankią veiklą, tačiau reikšmingai daliai jis lieka emociniu išgyvenimu, neperaugančiu į konkrečius sprendimus ar įpročių pokyčius. „Didesnį nerimą jaučiantys žmonės dažniau kalba apie aplinkos problemas, skatina kitus ir labiau įsitraukia“, – pastebi dr. Audra Balundė.
Tyrimo autorės dalinasi, kad vien emocinis poveikis nebūtinai yra pakankamas veiksnys elgsenai keisti. Jei nerimas nėra lydimas aiškių veikimo krypčių ar suvokimo, kad individualūs sprendimai gali turėti reikšmės, jis gali virsti pasyvumu ar net vengimu gilintis į klimato kaitos temą. Tokiu atveju informacijos gausa ir problemos mastas tampa ne mobilizuojančiu, o slopinančiu veiksniu. „Gyvename šalyje, kur psichikos sveikatos iššūkiai ir taip yra gana ryškūs, todėl šio reiškinio ignoruoti negalime“, – atkreipia dėmesį dr. Aistė Bakaitytė-Bagdonė. Pasirodo, kuo stipresnis ekologinis nerimas, tuo dažniau žmonės susiduria ir su bendrojo nerimo ar depresijos simptomais.
Tyrime taip pat išryškėja socialinių ir demografinių veiksnių svarba. Ekologinio nerimo patirtis skiriasi priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar gyvenamosios vietos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad komunikacijos apie klimato kaitą priemonės turėtų būti labiau diferencijuotos ir pritaikytos skirtingoms visuomenės grupėms.
Įdomu tai, kad net ir įtempta geopolitinė situacija – pavyzdžiui, karas Ukrainoje – nesumažino daugiau nei 70 proc. apklaustųjų noro tausoti aplinką. Tuo tarpu 14 proc. reprodukcinio amžiaus respondentų pripažino, kad dėl ekologinės krizės jų noras susilaukti vaikų sumažėjo. Anot mokslininkių, šaliai, kuri jau susiduria su demografiniais iššūkiais, tai – signalas, kurio sunku nepastebėti.
Nuo nerimo prie veikimo: ką tai reiškia visuomenei
Remiantis tyrimo įžvalgomis, svarbu ne tik informuoti visuomenę apie klimato kaitos grėsmes, bet ir kurti aiškias, praktiškai pritaikomas veikimo kryptis. Pabrėžiama, kad efektyvi komunikacija turėtų neapsiriboti problemos masto akcentavimu. Būtina stiprinti žmonių suvokimą apie jų galimybes veikti – tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu. Taip pat svarbus institucijų vaidmuo kuriant aplinką, kurioje tvarūs pasirinkimai būtų lengvai prieinami ir suprantami.
Šio tyrimo rezultatai publikuoti tarptautiniame recenzuojamame mokslo žurnale The journal of climate change and health, taip prisidedant prie platesnio akademinio diskurso apie klimato kaitos psichologinį poveikį. Lietuvos atvejis papildo tarptautinius tyrimus, parodydamas, kad net ir regionuose, kuriuose klimato kaitos pasekmės dar nėra tiesiogiai patiriamos kasdien, emocinė reakcija į šią problemą yra reikšminga.
Mokslo populiarinimo straipsnis apie tyrimo rezultatus – portale DELFI.
* Projektas finansuotas Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT), sutartimi Nr. S-VIS-23-9
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Vizualas - asociatyvus (canva.com)