Mykolo Romerio universiteto (MRU) edukologai prof. dr. Romas Prakapas ir dokt. Šarūnas Gerulaitis mokslinių stažuočių Suomijos Jyväskylä ir Pietryčių Norvegijos universitetuose metu gilinosi į šiose šalyse esančias įtraukiojo ugdymo praktikas ir kaip šiose šalyse realizuojamos pastaruoju metu Lietuvoje plačiai aptariamos visos dienos mokyklos idėjos. Kalbinome MRU edukologus apie tai, kaip remiantis lankytų šalių patirtimi, mokyklos dieną reikėtų organizuoti, kad joje užtektų vietos mokymuisi, poilsiui, draugystei ir kiekvienam vaikui reikalingai pagalbai.
– Ką visos dienos mokykla reiškia Suomijoje ir Norvegijoje?
Prof. dr. Romas Prakapas: Suomijoje ir Norvegijoje ši sąvoka oficialiai nevartojama. Suomijoje mums suprantamai „visos dienos mokyklos“ sampratai artimos kelios praktikos: rytinė ir popietinė veikla, lankstesnis pamokų bei pertraukų išdėstymas ir nemokamos vaikų pomėgių veiklos. Norvegijoje mokyklos dieną papildo SFO (norvegiško termino Skolefritidsordning santrumpa; lietuviškai jį galima paaiškinti kaip mokyklos laisvalaikio programą prieš pamokas ir po jų, panašią į pailgintos dienos grupę). Dalyvavimas joje savanoriškas.
Dokt. Šarūnas Gerulaitis: Abiem atvejais dėmesys krypsta į visą vaiko dieną – kada jis mokosi, juda, ilsisi, bendrauja ir gauna pagalbą. Žaidimai, tiesioginis bendravimas ir galimybė pasirinkti patinkančią veiklą abiejose šalyse laikomi reikšminga vaikystės dalimi. Todėl čia labai daug dėmesio skiriama prasmingai ir autentiškai vaiko kasdienybei. Būtent per prasmingas, prie visuminio vaiko ugdymo, atsižvelgiant į vaiko individualiuosius poreikius, prisidedančias veiklas ir galima kalbėti apie mums gerai žinomas visos dienos mokyklos idėjas. Tai veiklos, kurios labai organiškai prasideda dar iki formalių pamokų pradžios ir tęsiasi joms pasibaigus.
– Suomijoje daug dėmesio skiriama vaikų pomėgiams. Kaip jie tampa mokyklos dienos dalimi?
Prof. dr. Romas Prakapas: Nacionalinio Suomijos pomėgių modelio tikslas – suteikti kiekvienam vaikui galimybę nemokamai dalyvauti jam patinkančioje veikloje. Užsiėmimai vyksta mokyklos dienos metu arba iškart po pamokų, mokykloje ar šalia jos. Pasiūla formuojama pagal mokinių apklausas, o veiklas organizuoja savivaldybės, mokyklos, sporto, kultūros ir kitos organizacijos. Pasirinkimai gali būti labai įvairūs: nuo kulinarijos, muzikos ir dailės iki programavimo, kino kūrybos ar sporto. Šiose veiklose nėra pažymių, svarbus savanoriškas dalyvavimas ir vaiko interesai. Vienoje iš atidžiau stebėtų savivaldybių praktikų vyrauja sporto pasiūla, nors, kai kurių pedagogų manymu, vaikai norėtų daugiau kitokių veiklų. Vadinasi, išgirsti mokinių pageidavimus ir pagal juos sudaryti pasiūlą – dvi svarbios mokyklos vadybos užduotys.
Dokt. Šarūnas Gerulaitis: Svarbu atskirti nemokamą pomėgių modelį nuo rytinės ir popietinės priežiūros bei užimtumo paslaugos. Už pastarąją Suomijoje gali būti renkamas mokestis.
– Kokie konkretūs Suomijos mokyklų pavyzdžiai padeda suprasti tokios dienos organizavimą?
Dokt. Šarūnas Gerulaitis: Pavyzdžiui, vienoje iš lankytų bendrojo ugdymo mokyklų yra numatyta viena pusvalandžio pietų pertrauka, o per kitas pertraukas mokiniai laiką leidžia lauke. Šalia to, mokykloje taip pat siūlomos įvairios sporto, menų, technologijų ir kitos pomėgių veiklos. Kitoje mokykloje – popietinis laikas apima kūrybines dirbtuves, stalo ir judriuosius žaidimus, skaitymą, rankdarbius bei poilsį. Vaikams visuomet yra numatyta ir lauko veikla.
Vienoje iš lankytų mokyklų teko stebėti mokykloje esančio pomėgių veiklų koordinatoriaus veiklą. Jis padeda mokiniams rasti tinkamą užsiėmimą ir į jį įsitraukti, o fizinio aktyvumo specialistas teikia nemokamas judėjimo konsultacijas. Tokie specialistai yra įdarbinami savivaldybės padalinyje, tačiau dirba konkrečiose mokyklose.
Šie keli pavyzdžiai parodo, kiek skirtingų žmonių ir organizacinių sprendimų reikia prasmingai vaiko dienai sukurti.
– Kuo šiame kontekste įdomi Norvegijos patirtis?
Prof. dr. Romas Prakapas: Norvegijos SFO programoje aiškiai įvardijama žaidimo, poilsio, kultūros, judėjimo ir bendravimo vertė. Nacionaliniu mastu akcentuojami vaikų žaidimų pasirinkimai, pačių vaikų inicijuotos veiklos. SFO papildo mokyklos ugdymo turinį, tačiau šios programos veiklos turi ir tam tikrą savitą pobūdį. Čia svarbus įsiklausymas į vaiko nuomonę, bendradarbiaujama su šeima bei pagalbos tarnybomis dėliojant dienos veiklas. Programos kokybė siejama su tuo, ar vaikas jaučiasi saugus, priimtas ir turintis galimybę dalyvauti. Tai leidžia į „visos dienos mokyklą“ pažvelgti per kasdienius santykius ir vaiko savijautą.
– Kaip visos dienos mokykla susijusi su įtraukiuoju ugdymu?
Dokt. Šarūnas Gerulaitis: Įtrauktis tiek Suomijoje, tiek ir Norvegijoje aktuali visą dieną: per pamokas, bendrus žaidimus, pietus ar būrelius. Labai svarbus dėmesys kiekvienam vaikui, visuomet atsižvelgiama į tai ar veiklos pritaikytos konkrečių vaikų poreikiams, ar yra reikalinga kokia nors pagalba ir pan. Suomijoje akivaizdu buvo matyti ankstyvosios pagalbos suteikimą, užduočių pritaikymą ir nuolatinį mokytojo bendradarbiavimą su specialiuoju pedagogu. Kai kuriose mokyklose teka stebėti labai darnų dviejų pedagogų darbą klasėje, o prireikus dalį veiklų organizuodavo mažesnėse grupėse.
– Ar Šiaurės šalys jau išsprendė įtraukties problemas?
Prof. dr. Romas Prakapas: Analizuojant šiaurės šalių praktikų aprašymus mokslinėje ir pedagoginėje spaudoje, galima aptikti, kad kai kurie tyrimai rodo atotrūkį tarp keliamų tikslų ir realios praktikos. Dažnai nurodoma, kad paslaugų kokybę lemia keletas veiksnių. Pavyzdžiui, savivaldybių ištekliai, darbuotojų kompetencija, personalo skaičius ir skiriamas laikas veikloms planuoti. Bendraujant su pedagogais teko išgirsti, kad plečiant pasiūlą, darbuotojų ištekliai ne visur padidėjo pakankamai. Kaip atskirą iššūkį kai kurie pedagogai nurodo į kalbines bei kultūrines kliūtis. Žinoma, šių kliuvinių įveikimui skiriama labai daug dėmesio, rengiamos tikslinės mokymo priemonės, kad, pavyzdžiui, vaikai iš kitos kalbinės aplinkos jau po pusmečio galėtų kartu mokytis valstybinės kalbos ir pan. Tai itin svarbi pamoka svarstant sprendimus Lietuvai: didesnė individualių poreikių įvairovė turi būti derinamas su pasirengimu atliepti tuos poreikius, tiek kuriant konkrečias priemones, tiek ir apmąstant kompetentingų specialistų skaičių.
– Ar ilgesnė diena mokykloje padeda vaikams geriau mokytis?
Prof. dr. Romas Prakapas: Vien iš dalyvavimo popamokinėje programoje tokios išvados daryti negalima. Pavyzdžiui, 2024 m. paskelbtoje ataskaitoje apie nemokamo dalinio dalyvavimo programos įvedimą Osle nurodoma, kad dalyvavimo mastas tikrai išaugo (iki 95 procentų), tačiau bendro poveikio akademiniams pasiekimams nebuvo nenustatyta. Tačiau buvo fiksuotas patyčių sumažėjimas ir pagerėję bendri gerovės rodikliai. Tai vertinga jau vien tuo, kad šalia mokymosi pasiekimų labai svarbūs yra ir kiti rodikliai, t.y. vaikų saugumas, draugystės, savijauta ir realios galimybės dalyvauti veiklose. Akivaizdu, kad tokiems rezultatams įvertinti reikalingi nuodugnesni ir ilgesnio laikotarpio tyrimai, nes švietime rezultatai ne visuomet pastebimi iš kart tik pritaikius vieną ar kitą programą.
– Ką iš šių patirčių būtų prasminga svarstyti Lietuvoje?
Dokt. Šarūnas Gerulaitis: Abiejų šalių patirtys skatina visos dienos mokyklos idėją vertinti kaip tarpusavyje susijusių mokymo ir auklėjimo veiklų bei pagalbos kiekvienam besimokančiajam visumą. Tam reikalingas aiškus savivaldybės vaidmuo, mokyklos bendradarbiavimas su šeima, specialistais ir neformalių švietimo veiklų organizatoriais, taip pat yra būtini pakankami ištekliai bei pakankamas darbuotojų skaičius ir jų profesinis pasirengimas.
Suomijos patirtis išryškina vaikų interesais grindžiamos pasiūlos, judėjimo, poilsio ir ankstyvos pagalbos svarbą. Norvegijos patirtis padeda kelti kokybės klausimą: ar kiekvienas vaikas turi galimybę prasmingai dalyvauti? Svarstant visos dienos mokyklos sprendimus Lietuvai, šis klausimas galėtų lydėti kiekvieną sprendimą – nuo dienotvarkės iki veiklų ir pagalbos organizavimo.
Dėkojame edukologams už pokalbį ir pasidalinimą idėjomis.
Edukacinis tyrimas Nr. P-EDU-23-3 yra bendrai finansuojamas Europos Sąjungos (projektas „Edukacinių tyrimų proveržis“ Nr. 10-044-P-0001) pagal 2025 m. balandžio 1 d. sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMT) ir 2025 m. balandžio 14 d. jungtinės veiklos sutartį su Mykolo Romerio universitetu.
