Ekranai keičia ne tik tai, kaip bendraujame, bet ir tai, kaip mokomės kurti tarpasmeninius santykius. Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo saugumo akademijos dekanas dr. Mantas Bileišis atkreipia dėmesį, kad šiandien talentingiausi pasaulio žmonės varžosi dėl vienos brangiausių valiutų – mūsų dėmesio. Kuo ilgiau išlaikomas žmogaus dėmesys, tuo daugiau galimybių jį veikti, o technologijų poveikį dažnai pajuntame net nesuprasdami, kaip jos keičia mūsų elgesį.

Vaikams ši skaitmeninė aplinka gali būti ypač nepalanki. Automobiliui privaloma techninė apžiūra, vairuotojui – teisės, kelyje galioja taisyklės, o kai kurie produktai vaikams apskritai neprieinami. Tačiau internete vos keliais paspaudimais vaikas gali patekti į erdvę, kurioje jo laukia žalingas turinys, manipuliacijos ar net nusikaltimai. Kodėl čia saugumo reikalavimai vis dar atrodo gerokai mažiau apibrėžti?

Šis klausimas tapo viena pagrindinių MRU organizuotos apskritojo stalo diskusijos „Ekrane ir už jo: vaikų apsauga internete“, vykusios Mokslo ir inovacijų savaitės MoIn, temų. Renginyje MRU Viešojo saugumo akademijos mokslininkė dr. Anželika Banevičienė pristatė Lietuvos ir tarptautinių tyrimų duomenis. Jie rodo, kad beveik pusė Lietuvos paauglių mano prie ekranų praleidžiantys per daug laiko, o daugiau nei trečdalis socialiniuose tinkluose susiduria su sunkiai atpažįstamu dirbtinio intelekto sukurtu turiniu.

„Socialinius tinklus galbūt tiksliau būtų vadinti algoritmų tinklais“, – diskusijoje pastebėjo Žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius. Jo mintis atskleidžia vieną esminių problemos priežasčių: platformų tikslas – kuo ilgiau išlaikyti mūsų dėmesį, o jų algoritmai mokosi, kas mus sudomina, įtraukia ir paveikia. Vaikams, dar tik besimokantiems atpažinti rizikas ir nustatyti ribas, tokia aplinka gali būti ypač sudėtinga.

Pranešti galima, bet ar kas nors išgirs?

Net ir turint galimybę pranešti apie žalingą turinį, tai dar nereiškia, kad problema bus išspręsta. Asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė Rita Šukytė ir projektų koordinatorė Violeta Čiuplytė Bogdanovič atkreipė dėmesį, kad jaunuoliai praranda pasitikėjimą pranešimo sistemomis, kai nesulaukia tinkamos reakcijos. Automatizuoti dirbtinio intelekto sprendimai ne visada suteikia reikalingą informaciją, o vaikams dažnai trūksta galimybės pasikalbėti su žmogumi, kuris iš tiesų išklausytų ir padėtų.

Panašią problemą įvardijo ir diskusijoje dalyvavusi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Priežiūros skyriaus vedėja Aliona Gaidarovič. Jos teigimu, platformoms vis dar trūksta skaidrumo: naudotojui pranešus apie netinkamą turinį, reakcija ne visada būna adekvati. Vienos paskyros pašalinamos, kitos lieka aktyvios, o pats pranešėjas dažnai nežino, kas nutiko jo pateiktai informacijai.

Tačiau yra ir kita šios problemos pusė: ne visada vaikas apskritai ryžtasi pranešti.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko teisių grupės patarėja Dovilė Menčinskaitė akcentavo, kad vaikui gali būti sunku kreiptis pagalbos, nes jis jaučia gėdą. Kartais gėda kyla ne tik dėl patirto ar pamatyto turinio, bet ir dėl to, kad vaikas apskritai atsidūrė tokioje situacijoje. Todėl svarbu, kad informacija, kur ir į ką kreiptis, būtų lengvai prieinama, o suaugusieji gebėtų išgirsti vaiką jo neteisdami.

Kiek rimtos gali būti pasekmės, iliustravo Lietuvos advokatūros atstovas, baudžiamosiose bylose dirbantis advokatas Valteris Alekna. Jis atkreipė dėmesį, kad nepilnamečiai gali būti suviliojami dovanomis, o vėliau šantažuojami grasinant paviešinti jų asmeninę informaciją. Baimindamiesi tokio scenarijaus, vaikai neretai nutyli apie tai, kas jiems nutiko. Be to, internete paskelbtas turinys gali išlikti ilgą laiką.

Kas atsakingas už saugesnę skaitmeninę aplinką?

Aliona Gaidarovič ragino atkreipti dėmesį ir į tai, kiek informacijos apie mus renka telefone įdiegtos programėlės, kur ji keliauja ir kokius leidimus joms suteikiame. Vaikai ne visada supranta, kokią informaciją apie save atskleidžia ir kokių pasekmių tai gali turėti. Vis dėlto atsakomybė negali apsiriboti vien techniniais nustatymais, tėvų kontrole ar draudimais. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Dovilė Menčinskaitė pabrėžė, kad vaikų apsaugai būtinas skirtingų institucijų bendradarbiavimas. Nė viena organizacija ar specialistų grupė šios problemos viena neišspręs.

Ar užtenka draudimų?

Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė Aušrinė Levinskaitė taip pat pasisakė už vaikų amžiui pritaikytą skaitmeninę aplinką ir laipsnišką prieigą prie paslaugų. Jos nuomone, visiški draudimai nėra išeitis. Vaikai juos randa būdų apeiti, todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti, kad pačios platformos veiktų saugiau.

ES taip pat siekia, kad atsakomybė už vaikų saugumą tektų ne vien jiems ir jų tėvams. Skaitmeninių paslaugų aktas įpareigoja labai dideles interneto platformas vertinti ir mažinti sistemines rizikas, įskaitant tas, kurios kyla nepilnamečiams. Skaitmeninių paslaugų akto pareigūnė Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje Aušrinė Diržinskaitė-Kazlauskienė diskusijoje pabrėžė, kad platformos turi ne tik sudaryti galimybę pranešti apie netinkamą turinį, bet ir įrodyti, jog jų veikimo principai yra saugūs. Europos Komisijos pristatytame „EU Kids Act“ projekte siūloma stiprinti vaikų apsaugą įvairiomis priemonėmis: patvirtinti naudotojų amžių, pritaikyti paskyras skirtingoms amžiaus grupėms, riboti nesibaigiantį naršymą ir žalingo turinio rekomendavimą. Daugiau atsakomybės už saugumą pagal patį paslaugos dizainą tektų ir platformoms.

Ką šioje srityje daro MRU?

Šis klausimas svarbus ir MRU Viešojo saugumo akademijos mokslininkų tyrimams, kurių jau atliktas – ne vienas. Universiteto atstovai dalyvauja 2026–2028 m. įgyvendinamame Saugesnio interneto centrų projekte SIC LT VII (kartu su LINEŠA, Asociacija „Langas į ateitį“, „Vaikų linija“, Ryšių reguliavimo tarnyba), kuris iš dalies finansuojamas ES lėšomis. Planuojama apklausti Lietuvos vaikus apie jų patirtis socialinėse platformose ir šių paslaugų poveikį. Mokslininkai taip pat rengs mokymus kartu su teisėsaugos praktikais, mokymo priemones vaikams ir pedagogams. Į pavasarinius forumus kvies vaikus iš visos Lietuvos, kad jie galėtų pasidalyti savo patirtimis ir gauti patarimų iš specialistų. Ypatingas dėmesys bus skiriamas socialiai pažeidžiamų grupių vaikams.

Technologijos keičia vaikų kasdienybę greičiau, nei suaugusieji spėja suprasti jų poveikį. Todėl klausimas, kaip apsaugoti vaikus internete, nėra vien apie tai, ką jie turėtų daryti susidūrę su pavojumi. Atsakomybė už tai, kokioje skaitmeninėje aplinkoje auga naujos kartos, tenka ir platformoms, ir institucijoms, ir mums patiems.

 

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotraukos: Lukas Kodis