Prof. dr. Inga Žalėnienė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorė, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentė

Nacionalinį saugumą dažniausiai esame linkę matuoti kariuomenės pasirengimu, gynybos biudžetu, sienų apsauga ir technologiniais pajėgumais.

Tačiau yra dar viena, ne mažiau svarbi valstybės saugumo dimensija, kurios neįmanoma sukurti per vieną biudžetinį ciklą ar tiesiog nusipirkti. Tai – žmogus. Jo gebėjimas mąstyti savarankiškai, atskirti faktą nuo manipuliacijos, pasitikėti demokratija, bendradarbiauti su kitais ir atsakingai veikti net tada, kai įprastas pasaulis pradeda byrėti. Šioje aplinkoje kritinis mąstymas tampa savotiška XXI amžiaus gynybos forma.

Dar neatrastas geresnis būdas už švietimą ugdyti žmogų. Tačiau susidaro įspūdis, kad diskutuojant apie valstybės prioritetus švietimas dažnai traktuojamas kaip atskira socialinės politikos sritis, o ne kaip sudėtinė valstybės nacionalinio saugumo dalis ir visuomenės atsparumo pagrindas.

Didinant atsparumą neužtenka išmokyti susikrauti kuprinę, kad išgyventum 72 valandas, pasislėpti priedangoje ir laukti gelbėtojų. Gelbėtis ir tapti gelbėtojais turime patys, o grėsmės visuomenės stabilumui ateina ne tik iš išorės.

Akivaizdu, kad Rusijos karas Ukrainoje nebėra tik „išorės“ veiksnys – jis vyksta čia, pas mus, Europoje, ir jo padarinius jaučiame ne tik tada, kai mūsų žemėje krenta „paklydęs“ dronas. Informacinės, kibernetinės, ekonominės, socialinės, klimato kaitos sukeltos grėsmės jau nėra tik grėsmės – jos yra realybė. Tačiau reaguojame vis dar taip, tarsi jos vyktų kažkokioje virtualioje realybėje.

Realias grėsmes didina ir mūsų visuomenės susiskaldymas, nepasitikėjimas institucijomis, manipuliavimas emocijomis, technologijų naudojimas dezinformacijai skleisti. Baimę labiausiai kelia nežinomybė, kas laukia ateityje. Deja, šimtaprocentinio draudimo nuo krizių niekas negali suteikti. Rugsėjo 11-osios teroristinio akto 25-metis priminė, kad ir galingiausios valstybės, nepaisant jų gynybinės ir ekonominės galios, neturi šimtaprocentinių saugumo garantijų.

Atspari visuomenė nėra ta, kuriai nieko blogo nenutinka. Atspari visuomenė nėra ir ta visuomenė, kuri tiesiog „ištveria“. Atsparumas – tai gebėjimas veikti sudėtingoje situacijoje, galimybė laiku suteikti pagalbą, atsigauti po krizių ir sparčiai įveikti jų padarinius. Nei modernūs ginklai, nei naujos technologijos neišgelbės, jei nebus žmonių, mokančių jomis atsakingai naudotis. O svarbiausia – jei nebus žmonių, turinčių valią priešintis agresoriui ir išmintingai veikti krizių sąlygomis, nebijoti ateities, net jei ji nenuspėjama.   

Šios savybės ugdomos šeimoje, mokykloje, bendruomenėje. Čia nepakanka vienos kartą per savaitę vykstančios pilietiškumo pamokos, ypač kai deklaruojamos pilietiškumo vertybės disonuoja su aplinka. Turi keistis požiūris į pačią švietimo misiją ir jo tikslą.

Universitetų misija – ne vien ruošti „darbo jėgą“

Universitetas turėtų būti suvokiamas ne tik kaip aukštos kvalifikacijos „darbo jėgos“ rengimo vieta, nors toks požiūris dar nėra išnykęs. Pats terminas „darbo jėga“, atsiradęs XIX amžiuje, mūsų laikais jau atrodo gerokai atgyvenęs. Atgyvenęs ir požiūris į žmogų, kaip į savo „darbo jėgos“ pardavėją ir „prekę“, kurią perka darbdaviai. 

Universitetams nepakanka orientuotis tik į šiandieninį vienos ar kitos srities specialistų poreikį. Juk dar taip neseniai darbdaviai ieškojo IT specialistų, o dabar siauros specializacijos automatizuoto duomenų apdorojimo specialistai, programuotojai jau atleidinėjami. Niekas negali tiksliai pasakyti, kokių profesijų darbuotojų labiausiai reikės po 5, 10 ar 20 metų. Elonas Muskas net prognozuoja, kad greit apskritai nereikės dirbti, nes viską už mus padarys dirbtinis intelektas. Būtų blogiau, jei ateities žmonija liktų be intelekto...

Kaip ten bebūtų, naujoms technologijoms kurti, jas valdyti ir tobulinti reikalingos didžiulės įvairių sričių specialistų komandos – DI mokytojais dirba lingvistai, vertėjai, psichologai, teisininkai, finansininkai, tekstų kūrėjai, nors švietimo politikos formuotojai didžiausias investicijas vis dar kreipia į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Socialiniai ir humanitariniai mokslai, švietimas ir kultūra iš inercijos lieka valstybės finansinio krepšelio dugne.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. OECD) rizikos ir atsparumo tyrimuose ypač išskiria socialinį kapitalą, pasitikėjimą, pilietinį dalyvavimą, bendradarbiavimą ir ryšius tarp žmonių.

Manau, kad aukštosios mokyklos misija – ne tik rengti profesionalus darbo rinkai, bet ir atspariai valstybei: piliečius, kurie geba vertinti informaciją, suprasti demokratinių institucijų veikimą, išlaikyti savarankišką mąstymą ir prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį. 

Universitetas – nacionalinio atsparumo institucija

Universitetuose ugdomi žmonės, kurie kuria valstybės valdymo institucijų, teisėsaugos, ekonomikos, švietimo, sveikatos, technologijų ir verslo ateitį. Mokslininkai tiria kylančias grėsmes, teikia ekspertines žinias valstybei, čia gimsta naujos idėjos, keičiančios pasaulį ir padedančios suvokti vykstančius pokyčius.

Todėl investicija į universitetus ir darnų visos švietimo sistemos funkcionavimą, apimančią mokymąsi visą gyvenimą – tai investicija į darnų valstybės vystymąsi, konkurencingumą ir jos gebėjimą išlikti laisvai, demokratiškai ir atspariai.

Vis dar diskutuojama,  ar mažai valstybei verta daugiau investuoti į socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus, kai įtampą keliančioje saugumo aplinkoje mums reikia technologijų, inžinerijos, kibernetinio saugumo ir gynybos pramonės. Taip, verta ir reikia, nes technologijos pačios savaime valstybės neapsaugo. Jas turi valdyti žmonės, institucijos ir visuomenė.

Kibernetinio saugumo sistema gali nustatyti ataką, tačiau socialiniai mokslai padeda suprasti, kodėl žmonės tampa manipuliacijos aukomis. Ekonominiai modeliai gali parodyti krizės poveikį, o politologija ir viešasis valdymas padeda suprasti, kaip krizės metu išsaugoti visuomenės pasitikėjimą. Teisė nustato valstybės veikimo ribas, tačiau teisės mokslas taip pat turi atsakyti į klausimą, kaip užtikrinti teisinės valstybės principų, demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių atsparumą išskirtinėmis aplinkybėmis. Psichologija padeda suprasti, kaip žmonės reaguoja į baimę ir informacinį spaudimą, o komunikacijos mokslai – kaip formuojasi visuomenės nuostatos.

Taigi socialiniai ir humanitariniai mokslai padeda suprasti žmogų, visuomenę ir valstybę – o būtent šių trijų elementų sąveika ir lemia valstybės atsparumą.

Lietuvos istorija labai aiškiai parodo, kad valstybingumas pirmiausia kuriamas žmonių sąmonėje. Jei ne Lietuvos žmonių siekis ir valia siekti Laisvės, nepaisant visų grėsmių, – nebūtų nei Baltijos kelio, nei nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Šiandien geopolitinė aplinka kitokia, negu 1990-aisias, ji nuolat keičiasi ir keisis. Tačiau valstybės poreikis iš esmės nepasikeitė.

Jeigu tuomet aukštosios mokyklos turėjo rengti jauną kartą, galinčią sutvirtinti atkurtos valstybės pamatus, tai šiandien turime parengti žmones, galinčius išlaikyti, tęsti ir stiprinti Lietuvos valstybingumo tradiciją naujomis geopolitinėmis aplinkybėmis.

Valstybės „ankstyvojo perspėjimo sistema“

Būtent universitetai yra valstybės žinių bei ekspertizės laboratorijos. Jie tiria ir moko atpažinti kylančias grėsmes dar prieš joms tampant krize – nuo kibernetinio saugumo spragų ir dirbtinio intelekto poveikio  iki geopolitikos, dezinformacijos, psichologinio atsparumo, socialinės sanglaudos ir visuomenės pasitikėjimo problemų.

Šiuo požiūriu universitetas yra savotiška valstybės ankstyvojo perspėjimo sistema. Įvairių sričių mokslininkai gali pastebėti procesus, kurių atskira institucija nemato. Teisės, sociologijos, ekonomikos, vadybos, psichologijos, komunikacijos, informatikos ir kitų sričių žinios padeda ne tik reaguoti į krizę, bet ir ją numatyti.

Tai ypač svarbu mažai valstybei. Lietuva negali konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis materialiniais ištekliais. Tačiau ji gali konkuruoti žinojimu, kaip rasti geriausius sprendimus net blogiausioje situacijoje.

Todėl Lietuvos universitetų studijų ir mokslinių tyrimų kokybė, konkurencingumas tarptautinėje akademinėje erdvėje nėra tik akademinės ambicijos. Tai ir valstybės strateginio atsparumo klausimas.

Atspari Lietuva 2050 metais nebus ta, kurios piliečiai tiesiog sukaups daugiausia žinių. Ji bus ta, kurios piliečiai gebės tas žinias panaudoti neapibrėžtumo sąlygomis.

Todėl turime ugdyti žmogų, kuris geba savarankiškai mąstyti, bet nėra individualistas; kuris moka nesutikti, bet nenukreipia neapykantos į kitaip manantį; kuris naudojasi dirbtiniu intelektu, bet nepraranda savo intelektinės autonomijos; kuris moka atpažinti melą, bet nepraranda tikėjimo tiesa; kuris supranta ir gina savo teises, bet nepamiršta atsakomybės.

Investicija į švietimą lemia, ar krizės akivaizdoje turėsime žmonių, kuriais galėsime pasitikėti. Žmonių, kurie išlaikytų stiprią, laisvą ir atsparią valstybę. 

Todėl pagrindinis klausimas, kurį turėtume kelti švietimui, yra ne vien „ką žmogus žino?“ ir net ne vien „ką jis moka?“

Svarbiausias klausimas – ar mūsų  studentas pasirengęs išlikti laisvas, kritiškai mąstantis ir atsakingas pilietis tada, kai jo valstybė susidurs su krize? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso Lietuvos ateitis.