Socialiniai įgūdžiai – gebėjimas pasisveikinti, pradėti pokalbį, išsakyti savo nuomonę ar spręsti konfliktą – dažnai atrodo savaime suprantami. Visgi jei vaikas auga aplinkoje, kurioje santykiai buvo grindžiami įtampa, nepastovumu ar net smurtu, jis perima būtent tokius bendravimo modelius. Vėliau toks elgesys natūraliai persikelia į kitas aplinkas: mokyklą ar globos sistemą, kai kurti ryšius su bendraamžiais ar suaugusiaisiais tampa sunku.

Apie šeiminiuose namuose arba šeimynose, augančius vaikus kalbame retai ir dažniausiai apibendrintai. Tačiau jų kasdienybė yra daug sudėtingesnė nei vien apibūdinimas „trūksta socialinių įgūdžių“. Ką tai iš tikrųjų reiškia? Kodėl taip nutinka? Ir kas padeda keistis?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorės dr. Vidos Gudžinskienės vadovaujama tarptautinė mokslininkų komanda (prof. dr. Rita Raudeliūnaitė, dr. Justinas Sadauskas, dr. Dovilė Lisauskienė ir dr. Mare Leino iš Talino universiteto) analizavo tiek vaikų, tiek socialinių darbuotojų patirtis šeiminiuose namuose, siekdama atskleisti, kaip kasdienybėje vyksta socialinių įgūdžių ugdymas.

Iš kairės: prof. dr. Rita Raudeliūnaitė, prof. dr. Vida Gudžinskienė, dr. Dovilė Lisauskienė, dr. Justinas Sadauskas

Mokslininkai išnagrinėjo 13 socialinių darbuotojų, ne trumpiau kaip dvejus metus dirbančių skirtingų Lietuvos regionų šeiminiuose namuose, ir 32 vaikų patirtis. Tyrime * pasirinkta dviguba perspektyva leidžia matyti, kad šis procesas nėra vien vaiko pastangų rezultatas. Tai –  visos aplinkos, santykių ir nuoseklaus darbo visuma. Tyrimo rezultatai pristatyti konferencijoje tarptautinei akademinei bendruomenei, apie juos rašyta ir savaitraštyje „Savaitė“ (žr. nuotraukų skiltį). Tai rodo, kad ši tema aktuali ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei.

Kaip vaikai mokosi pažinti save 

Lietuvoje 1.3 proc. vaikų auga ne biologinėse šeimose, o nuolatinėje globoje. Į šią sistemą jie dažniausiai patenka jau turėdami pažeistą pasitikėjimą suaugusiaisiais. Prof. dr. V. Gudžinskienė dalijasi tyrime dalyvavusio specialisto įžvalga: su tokiais vaikais kartais tenka pradėti nuo elementariausių dalykų, tarsi statyti namą be pamatų. 

Mokslininkai pastebi, kad net ir sudėtingomis aplinkybėmis augantys vaikai geba reflektuoti savo patirtis ir siekti pokyčio. Jie kelia sau tikslus, stebi savo pažangą, mokosi suprasti save. Vieno iš tyrime dalyvavusių vaiko žodžiais, tai – nuolatinis savęs „bandymas“, stebint, kaip reaguoji į kitus, kaip vertini jų nuomonę: „svarbu suprasti, kas sako tam tikrus žodžius – ar tai autoritetingas, reikšmingas man žmogus“. Taigi savęs pažinimas vyksta ne atsiribojus, o santykyje su kitais. Vaikai mokosi klausydamiesi, dalindamiesi, būdami grupės dalimi. Kai aplinka saugi, atsiranda ir atvirumas. „Mes šeimoje [globojamoje] kalbamės labai atvirai, todėl nejaučiame nejaukumo“, – pasakoja vienas tyrimo dalyvių, gyvenantis šeiminiuose namuose.

Vis dėlto pats bendravimas dažnai išlieka iššūkiu. Tyrimas atskleidžia vidinę įtampą, kurią vaikai patiria socialinėse situacijose, ypač tada, kai reikia žengti pirmą žingsnį. „Iš pradžių būna nejauku“, „nėra lengva pradėti pokalbį su nepažįstamu  žmogumi“ – šios patirtys rodo, kad net ir įprasti socialiniai veiksmai reikalauja drąsos. Kartu išryškėja ir dar vienas svarbus aspektas – pasitikėjimas. Vaikai aiškiai įvardija, kad bendrauja tada, kai jaučiasi saugiai. Pasitikėjimas nėra duotybė. Jis kuriamas pamažu. Bendravimo situacijos globos aplinkoje dažnai primena kasdienius šeimos santykius: gaminant vakarienę, dalijantis darbais, leidžiant laiką kartu ar net juokaujant. Būtent tokiose situacijose atsiranda galimybė mokytis – suprasti, kas įvyko, išgirsti kitą, išbūti įtampoje ir suvokti, kad galima reaguoti kitaip. Vaikai mokosi rasti savo vietą grupėje: vieni imasi lyderystės, kiti renkasi prisitaikyti, dar kiti įtampą mažina juokaudami. Jiems svarbu suprasti ne tik „kaip elgtis“, bet ir „kodėl aš čia reikalingas“. Kaip dalijosi vienas iš vaikų, „svarbiausia rasti savo rolę ir suprasti, kuo esi svarbus“.

Svarbus akcentas, išryškėjantis kalbant apie šeimynose augančius vaikus, yra seserystė ir brolystė. Tai tampa ne tik tarpusavio ryšiu, bet ir svarbia emocine atrama kasdienybėje. Vienas tyrimo dalyvis tai apibūdina taip: „Ir man apskritai seserystė ir brolystė yra tokia nuostabi, ji užpildė labai daug dalių tuo metu, kuomet nebuvo šeimos.“ Vaikams svarbus ne vien santykis su globėju ar globėja, socialiniu darbuotoju ar kitu specialistu, bet ir ryšiai su kitais vaikais. Kai šeimynoje vyrauja tarpusavio supratimas ir palaikymas, tai tampa stipriu pagrindu bendram gyvenimui. Tokiais atvejais net naujai atėjusiam vaikui lengviau adaptuotis, o susiformavęs vaikų tarpusavio ryšys gali padėti globėjui kurti santykį, palaikyti taisykles ir visiems kartu mokytis socialinių įgūdžių kasdienėje veikloje.

Komanda, kuri kuria pokytį

Vaikų patirtys atskleidžia tik vieną mokslininkų įgyvendinto tyrimo pusę. Kita, ne mažiau svarbi, išryškėja socialinių darbuotojų kasdienybėje. Pasirodo, socialinių įgūdžių ugdymas šeiminiuose namuose tampa veiksmingas tik tada, kai tai yra ne pavienių žmonių darbas. Tyrime dalyvavusių socialinių darbuotojų teigimu, „mes dirbam kaip komanda, nes kitaip nepasieksi tų rezultatų“.  Komandinis darbas čia reiškia nuolatinį dalijimąsi patirtimi, bandymais ir klaidomis. Tuo pačiu – ir aiškią struktūrą bei vieningus susitarimus. Kai jų nėra, vaikai greitai pajunta prieštaravimus: vieni leidžia, kiti draudžia, ir tada atsiranda ne aiškumas, o galimybė tikrinti ribas.

Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai pabrėžia, kad socialinių įgūdžių ugdymas vyksta ne „atskirose sesijose“, o kasdienybėje. Todėl kiekvienas komandos narys tampa proceso dalimi. Ar tai būtų paprastas pokalbis, ar reakcija kilusio konflikto metu, ar kasdieniai ritualai. Svarbi tampa ir kolektyvinė atsakomybė: vaiko socialinis augimas nėra vieno specialisto užduotis, o visos aplinkos darbas. Tyrimas išryškina, kad pokytis atsiranda tik per ilgalaikį kasdienį buvimą šalia. „Kai visi aplink nurašo, mes nuolat sakome – tu gali“, – taip apibūdinamas nuoseklus darbas, ilgainiui kuriantis vaiko pasitikėjimą savimi. Ugdant globojamų vaikų socialinius įgūdžius svarbus individualizuotas požiūris į vaiką. Šiame kontekste itin reikšmingas tampa vaiko stiprybių pažinimas ir jų įvardijimas, skatinant jas taikyti.

Visgi šis procesas yra labai jautrus dėl dažnos darbuotojų kaitos, kas vaikams reiškia nutrūkstančius ryšius. Globon patekę vaikai būna jau patyrę santykių praradimus, tad tokiose situacijose ima jaustis nesaugiai. Jiems kyla klausimas, ar naujas žmogus liks, ar vėl teks su juo atsisveikinti. Mokslininkai akcentuoja ir organizacinės aplinkos svarbą. Tyrimas rodo, kad darbuotojų galimybė atvirai kalbėtis su administracija tiesiogiai veikia jų darbą. Kai jie jaučiasi palaikomi, jie drąsiau priima sprendimus ir nebijo sudėtingų situacijų. „Jei žinai, kad neliksi vienas, dirbti visai kitaip“, – pabrėžia tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai. Svarbią vietą užima ir vidinė komandos komunikacija bei emocinis palaikymas – intervizijos, supervizijos ir kasdieniai aptarimai. Jie padeda išlaikyti ne tik darbo tęstinumą, bet ir emocinį atsparumą, nes vaikų elgesio pokytis dažnai yra lėtas ir nevienareikšmis.

Kodėl tai svarbu?

Šis tyrimas leidžia suprasti, kad socialiniai įgūdžiai nėra vien individualūs vaiko gebėjimai. Jie formuojasi santykyje su suaugusiais, su grupe ir su visa sistema, kuri vaiką supa kasdien. Vaikai, augantys globos sistemoje, susiduria su sudėtinga patirtimi, tačiau kartu jie demonstruoja ir stiprų gebėjimą augti, reflektuoti ir mokytis. Tai reiškia, kad aplinka – žmonės, organizacija – tampa esminiu veiksniu, nuo kurio priklauso, kaip šis augimas vyksta.

* Tyrimas įgyvendintas pagal Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“, kuris vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“ 

 

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotraukos: Lukas Kodis