Vadovams ir mokytojams Lietuvos mokyklose dažnai kyla iššūkis: kaip sukurti įtraukią ir saugią ugdymo aplinką. Mokyklos – sudėtingos sistemos. Čia daug procesų, taisyklių ir procedūrų, todėl dažnai neaišku, kaip įtraukią praktiką integruoti į kasdienę veiklą. Tradiciškai siekiama pagerinti turinį, keisti programas ar metodikas, tačiau rezultatai ne visada džiugina. Kurti mokyklą, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir saugus, nėra paprasta.

Edukologės ir organizacinės kultūros lektorės dr. Jovitos Starkutės teigimu, nuo mokyklos vidinės aplinkos tiesiogiai priklauso ugdymo sėkmė. Svarbu ne tik tai, ko mokome, bet ir tai, kaip jaučiasi besimokantysis ir jį supantys žmonės. Mykolo Romerio universiteto (MRU) Edukologijos ir socialinio darbo institute pradėjusi podoktorantūros stažuotę*, mokslininkė imasi ambicingo tikslo: neurodidaktikos principais grįstus sprendimus taikyti Lietuvos mokyklose, stiprinant atvirą ir palaikančią bendruomenę.

Kai stresas „uždaro“ smegenis

Šiandien švietime vis dažniau linksniuojamas terminas „neurodidaktika“. Dr. J. Starkutė ji paaiškina paprastai. Tai – mokymosi mokslas, kuris remiasi esminiu klausimu: kaip žmogaus smegenys iš tikrųjų mokosi?

Mokytojas klasėje kiekvieną dieną kuria mikrokultūrą. Neurodidaktikos principai padeda jam pereiti nuo proceso, kai koncentruojamasi į žinių perdavimą, prie ugdymo, kuris įgalina kiekvieną mokinį.

Dr. Jovita Starkutė atkreipia dėmesį į dažniausiai pasitaikančią spragą: daugelis mokyklų ignoruoja emocinį ir socialinį kontekstą, kuriame mokinys mokosi. Tyrimai rodo, kad baimė, nesaugumas ar pervargimas aktyvuoja smegenyse „išgyvenimo režimą“. Jei tokiu metu bandome „įdiegti“ žinias, dėl emocinio nesaugumo ir prastų tarpusavio santykių dažnai suveikia gynybiniai mechanizmai.

Ši dinamika paaiškina daugelį klasėse kylančių problemų. Daug mokyklų vis dar koncentruojasi į turinio tobulinimą, pamiršdamos patį mokinį ir aplinką, kurioje jis mokosi.

„Neurodidaktikos principai padeda suprasti, kodėl vaikas įsijungia į veiklą arba atsitraukia, kaip emocijos veikia įsitraukimą ir kodėl stresas „uždaro“ smegenis“, – aiškina dr. J. Starkutė.

Tyrėjos teigimu, norint tikrų pokyčių, būtina gilintis į mokyklos kultūros nuostatas, turimus besimokančiųjų įsitikinimus. Taip pat svarbu remtis tuo, kaip smegenys mokosi, reaguoja ir kuria ryšius, o ne tik keisti turinį, metodikas ar tempą.

Ne metodikos, o santykis

Dr. Jovita Starkutė pabrėžia, kad tikri pokyčiai mokykloje prasideda nuo santykių. Jos patirtis rodo, kad dažniausiai problemos kyla ne dėl žinių trūkumo ar metodikų, o dėl nematomų procesų: kaip mokiniai ir mokytojai jaučiasi, kaip kuriami tarpusavio ryšiai ir kaip veikia emocinė aplinka.

„Švietime daug lemia ne tik turinys ir jo įgyvendinimas, bet ir santykiai, kultūra, lyderystės kokybė“, – sako mokslininkė. Pasak jos, emocinis fonas gali stipriai paveikti mokymosi rezultatus:

„Tyrimo metu siekiu atrasti būdus, kaip kurti įtraukią mokyklą, kurioje vaikai jaučiasi saugūs, o mokytojai – įgalinti. Sistemingai kuriami ryšiai gali tapti tikra stiprybe.“

Neurodidaktika suteikia vadovams ir mokytojams ne tik žinojimą, kaip kurti saugias mokymosi erdves. Ji padeda suprasti, kaip įsitraukia smegenys, kaip stresas ar emocijos veikia mokymąsi, kaip motyvuoti ir įgalinti mokinius, kaip planuoti veiklas, kurios skatina smalsumą ir kūrybiškumą. Remiantis smegenų mokymosi principais, galima pasiekti, kad mokykla taptų saugia vieta, ryšiai klasėje virstų tikra stiprybe, mokytojai jaustųsi įgalinti, o mokiniai – motyvuoti ir smalsūs.

Kai neurodidaktika iš teorijos pereina į kasdienę mokyklos praktiką, siūlomi konkretūs sprendimai formuoti aplinkai, kurioje ugdymas tampa prasmingas, saugus ir motyvuojantis procesas visiems dalyviams.

Saugumas – ne priedas, o būtinybė

Lietuvos mokyklose įtraukiojo ugdymo svarba auga. Tad dr. J. Starkutės tyrimas tampa ypač aktualus. Ji pastebi, kad didžiausi iššūkiai kyla dėl baimės ir sistemos neprisitaikymo prie individualaus žmogaus poreikių. Šiuo metu daugelis mokytojų patys dirba pervargę, o išsekusi nervų sistema negali sukurti saugios erdvės vaikams. Mokslininkė įsitikinusi, kad neurodidaktika padeda kurti aplinkas, kuriose „saugumas tampa pamokoje privalomu, ne papildomu elementu, o ryšiai – tikru mokymosi pagrindu“.

„Mano vizija – mokykla, kurioje mokytojas – empatiškas tyrinėtojas, vadovas – lyderis, kuris kuria ryšio kultūrą. Neurodidaktika čia nebūtų tik teorija, o kasdienė praktika. Tuo tarpu mokiniai mokytųsi iš smalsumo“, – ateities planais dalijasi dr. J. Starkutė.

Kad šią viziją įgyvendintų, tyrėja nepamiršta ir savęs. „Mano vidinė „pusiausvyros taisyklė“ paprasta: kasdien bent keli momentai skirti sau, refleksijai ir kūrybai, padeda išlaikyti energiją, motyvaciją ir ryšį su tuo, kas svarbiausia profesijoje ir gyvenime, – tai savimi“, – atvirauja ji.

Kodėl MRU?

Savo podoktorantūros stažuotei dr. J. Starkutė pasirinko MRU Edukologijos ir socialinio darbo institutą. Pasak jos, sprendimą lėmė noras susieti gilius teorinius tyrimus su praktika bei inovatyvi MRU aplinka.

Šį pasirinkimą sustiprina ir tai, kad netrukus MRU duris atvers Neurodidaktikos centras. Tai erdvė, skirta tirti mokymosi procesą per dėmesio, atminties, emocijų ir motyvacijos mechanizmus, taip atsitraukiant nuo vien tradicinėmis praktikomis grįstų ugdymo metodų. Centras taps atviru tašku mokytojams, studentams ir tyrėjams. Bus siekiama, kad moksliniai atradimai apie smegenų veiklą taptų organiška kasdienio mokyklos gyvenimo dalimi.

„Tikiu, kad tokia aplinka leidžia tyrimams turėti realų poveikį mokyklų ir kitų ugdymo įstaigų kasdienybei. Man, kaip mokslininkei ir praktikei, suteikia galimybę augti, jungiant akademinę erdvę su praktine realybe“, – džiaugiasi stažuotoja.

Jaunuosius tyrėjus ji ragina: „Svarbiausia – drąsiai intuityviai sekti savo smalsumą ir nebijoti eksperimentuoti. Jei atrasite sritį, kurioje jaučiatės gyvi, įsijungiate ir matote prasmę, atradimai ateis savaime.“

Podoktorantūros stažuotės vadovas, MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesorius Romas Prakapas pabrėžia, kad tokio pobūdžio tyrimai yra kritiškai svarbūs šiandieninei švietimo sistemai:

„Nuoseklus ir kryptingas gilinimasis į neurodidaktikos principus ir siekis juos pritaikyti šiandieniniame ugdyme gali padėti rasti atsakymus apie tai, kas ir kaip veikia mokymosi procese. Be to, tai padės kurti tvarią įtraukiojo ugdymo aplinką. Galiausiai, tai prisidės prie bendro mokyklos aplinkos pokyčio, atliepiant šiandieninius iššūkius, susijusius su ugdymo personalizavimu, geros mokyklos kūrimu.“

* Projektas finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos pagal podoktorantūros stažuočių programą. Projekto finansavimo sutarties Nr. S-PD-25-17

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotrauka: asmeninis mokslininkės archyvas