MRU prof. Žaneta Simanavičienė atskleidė, kokį turėjo Ukrainos vaikų gelbėjimo planą: „Liepiau ant kūnų užrašyti mano telefono numerį“ - MRU
Naujienos

5 birželio, 2023
MRU prof. Žaneta Simanavičienė atskleidė, kokį turėjo Ukrainos vaikų gelbėjimo planą: „Liepiau ant kūnų užrašyti mano telefono numerį“
Viešojo saugumo akademija
Universitetas
Bendruomenė

„Kai iš Ukrainos gavau savo dviejų kolegių prašymą gelbėti jų vaikus, liepiau ant jų kūnų užrašyti mano telefono numerį ir buvau nusprendusi važiuoti vaikų pasiimti į Ukrainos–Lenkijos pasienį“, – pirmąsias Rusijos karo prieš Ukrainą karo dienas prisiminė Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo saugumo akademijos profesorė Žaneta Simanavičienė.

Tas Ž. Simanavičienės sumanymas gelbėti ukrainiečių vaikus nuo beprotiškos rusų okupantų invazijos į Ukrainą, užrašant ant jų kūnų lietuvišką telefono numerį, priminė nacių invazijos į Lietuvą laikus, kai žydai, gelbėdami savo vaikus iš getų irgi ant jų kūnų užrašydavo vardus arba dar kokius nors ženklus.

 „Prisiminus pirmąją karo Ukrainoje dieną man ir dabar pasidaro bloga. Tą baisią žinią praėjusių metų vasario 24-osios rytą sužinojau iš spaudos, nes turiu įprotį kiekvieną rytą peržiūrėti naujausias Lietuvos ir pasaulio žinias. Supratusi, kad Ukrainoje pildosi baisiausios prognozės dėl karo, tuoj pat puoliau prie kompiuterio. Socialiniame tinkle „Viber“ sukūriau draugų grupę „Slava Ukraini“, kurioje susijungė net 33 kolegos iš Ukrainos universitetų. Jau vasario 27 d. pradėjo plaukti informacija su žiniomis apie tai, kas darosi Ukrainoje, o aš siunčiau žinias iš Lietuvos, nes ne visiems kolegoms tada buvo prieinama žiniasklaida. Verkdama rašydavau per „Viber“ po kelis kartus per dieną. Be to, ukrainiečiai labai norėjo sužinoti, kas jiems galėtų padėti ar priglausti, pabėgus iš tėvynės“, – prisiminė profesorė.

– Prieš karą dažnai lankydavotės Ukrainoje?

– Dažnai. Paskutinį kartą buvau praėjusių metų rugsėjį. Lankiausi Mariupolyje. Miesto gatvėse ir aikštėse grožėjausi nuostabiais rožynais, mėgavausi ypatingais ukrainietiškais patiekalais. Kolegos mane buvo nuvežę į vadinamąją pilkąją zoną, kurią buvo užėmę neaiškūs veikėjai. Ten laikas nuo laiko vykdavo susišaudymai.

 Mariupolis buvo nepaprastai gražus miestas. O kokie nuoširdūs žmonės! Apima nenusakomas siaubas, girdint, kad Mariupolis buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Jo tiesiog nebeliko.

– Ko susirašinėjimo metu ukrainiečiai jūsų prašydavo, o gal ką svarbaus perduodavo?

– Baisiausi buvo kelių kolegių prašymai: „Jei mums kas nors atsitiks, būk gera, išgelbėk mūsų vaikus“. Tada naktimis nemiegodavau. Sukdama galvą, kaip padėti išgelbėti ne tik kolegų, bet ir kitų ukrainiečių vaikus, pasiūliau ant jų kūnų patikimai užrašyti mano telefono numerį ir sugalvoti, kaip juos nugabenti į Ukrainos-Lenkijos pasienį. Kūriau planą, važiuoti tų vaikų parsivežti į Lietuvą. Jei ant vaikų kūnų būtų buvęs mano lietuviškas telefono numeris, vis tiek kas nors man būtų paskambinęs, kad žinočiau, kiek tų vaikų ir kur jų ieškoti.

– Ar prireikė įgyvendinti tokį liūdną planą?

– Ačiū Dievui, ne. Kolegoms ukrainiečiams su vaikais pavyko išsigelbėti ir iš degančio bei nuolat rusų bombarduojamo Mariupolio, ir iš kitų vietų. Tarp tų pabėgėlių yra ir mano dvi doktorantės – viena rado prieglobstį Vokietijoje, kita – Lietuvoje.

Vienos draugės vyras kariavo Mariupolio „Azovstal“ gamykloje. Pateko į nelaisvę. Anksčiau kartą per savaitę Rusijos okupantai leisdavo jam už pinigus paskambinti namo, o vėliau ryšys su juo nutrūko. Dabar draugė jau daug mėnesių apie vyrą jokių žinių neturi. Vis laukia, gal per belaisvių mainus bus iškeistas ir jos vyras. Bet guodėsi, kad per tuos mainus labai nedaug „Azovo“ būrio karių sugrįžta į Ukrainą.

– Kai ukrainiečių vaikų gelbėti nuo Ukrainos-Lenkijos pasienio neprireikė, ko gero rankų sudėjusi vis tiek nesėdėjote. Ar teko Kaune rūpintis karo pabėgėliais iš Ukrainos?

– M. Romerio universitetas Kaune, kaip ir Vilniuje, turi savus bendrabučius. Universiteto vadovybė nusprendė, kad bendrabutyje Maironio gatvėje reikia apgyvendinti į Kauną atvykusius ukrainiečius. Todėl su kolegomis nedelsiant ėmėmės darbo – pripirkome naujos patalynės, indų. „Raudonojo kryžiaus“ organizacijos atstovai atvežė įvairių higienos priemonių, nes ukrainiečiams reikėjo absoliučiai visko. Juk kai kurie atbėgo praktiškai, kaip stovi. Tik vienas kitas turėjo po nedidelį lagaminėlį.

Rašiau laišką Seimo nariui Kazimierui Starkevičiui. Jis atsiliepė per keliolika minučių. Jo dėka keturis kartus ukrainiečiams buvo atvežta įvairių šviežių daržovių, nes iš pradžių galėdavome pabėgėliams išdalinti tik po septynias bulves.

Kėdainių konservų fabrikas atsiuntė įvairiausių konservuotų daržovių, uogienių, majonezo. Praktiškai visko, kas ten gaminama.

Kai sumanėme surengti ukrainiečių vaikams Velykas ir Šv. Mykolojaus dienos paminėjimą, į prašymą padėti gauti saldumynų nedelsiant atsiliepė „Rūtos“ saldainių fabrikas. Vien mūsų globojamų ukrainiečių bendrabutyje vaikų buvo trisdešimt trys, bet dar pakvietėme ir kitų ukrainiečių, apsistojusių Kaune, vaikus. Sugužėjo daugiau nei du šimtai vaikų. Proginių saldumynų pakako visiems.

Teko nemažai padirbėti, padedant ukrainiečiams susigaudyti biurokratiniuose reikaluose – kaip ir kur gauti finansinę paramą, kaip atsidaryti sąskaitas bankuose, kaip užsiregistruoti pas medikus, kokius dokumentus pateikti „Sodrai“. Už rankos vedžiau į restoranus, kurie nemokamai duodavo pietus. Pati skaičiau verslo pradmenų kursą, kaip pradėti individualią veiklą ar verslą Lietuvoje. Išsijuosę su kolegomis dirbome per akciją prie Žalgirio arenos „Ateik ukrainietiškų barščių, paremk Ukrainą“.

Padedant kurtis Kaune, ukrainiečiams padėjo moterų politikių klubas „Milda“, nevyriausybinė organizacija „Saulės smiltys“. Bibliotekininkė Benita Sušinskaitė parūpino vaikams ukrainietiškų knygų. Apdalinome jomis daugiau nei du šimtus vaikų.

– Kiek ukrainiečių apsistojo jūsų universiteto bendrabutyje Kaune ir ar visi ten tebegyvena?

– Prasidėjus karui, apgyvendinome apie septyniasdešimt karo pabėgėlių – moteris su vaikais ir jų pagyvenusiomis motinomis. Turime ir keturis gyvūnus – dvi kates ir du šunis. Jie irgi atkeliavo iš Ukrainos. Jiems reikalingos veterinarų paslaugos buvo suteiktos nemokamai.

Labiausiai mane nustebino tai, kad jau antrą dieną po atvykimo į Kauną kai kurie ukrainiečiai buvo susiradę darbą. Beje, tai padarė patys – ėjo per Laisvės alėją ir kone kiekvienoje parduotuvėje ar kavinėje klausinėjo, ar kas negalėtų jų priimti dirbti. Kitaip tariant, jie į gyvenimą Lietuvoje kabinosi, kaip įmanydami.

Šiuo metu bendrabutyje gyvena dar apie trisdešimt ukrainiečių. Dalis, nepaisant tebesitęsiančio karo, nusprendė sugrįžti į Ukrainą, kiti, dirbantys ir užsidirbantys, sugebėjo išsinuomoti butus.

– Kaip šiuo metu dirba Ukrainos universitetai ir ar su jais palaikote ryšius?

– Su kolegomis iš Ukrainos susitinkame Europos miestuose, kviečiamės dirbti į savo universitetą, dalyvauti jiems naudinguose projektuose. Neseniai pakviečiau kolegas dalyvauti projekte „Kviestinis dėstytojas“ ir visai netyčia jį laimėjo du kolegos iš Ukrainos. Gavo po tris tūkstančius eurų.

Dabar jau galėčiau užsiimti pavasariniais sodinimais, bet vis neturiu laiko, nes Mokslo taryba paskelbė studentams projektą „Vasaros praktika“. Jame galėtų dalyvauti ir studentai iš Ukrainos, todėl ieškau dėstytojų, kurie sutiktų dalyvauti šiame projekte. Pas mane jau užsirašė penkiolika studentų iš penkiolikos Ukrainos universitetų, nors projekto nuostatuose nurodyta – vienas dėstytojas-vienas studentas. Džiaugiuosi, kad kolegos iš visos Lietuvos atsiliepė į kvietimą dalyvauti projekte. Šiuo metu deriname praktikos temas.

– Ar jums laiko savo asmeniniam gyvenimui lieka?

– Šiuo metu nebežinau, ką reiškia turėti laisvus savaitgalius. Kartais jau pati sau įsakau: „Reikia sustoti. Turiu tris anūkes. Reikia ir joms skirti laiko“. Tiesa, viena anūkė gyvena Islandijoje. Esu anksčiau ją aplankiusi. Apskritai, labai mėgstu keliauti.

– Gal jau ukrainiečių kalbą pramokote?

– Manau, kad susikalbėčiau. Kai kolegos iš Ukrainos skundžiasi, kad neturi laiko kokių nors tekstų išversti iš ukrainiečių kalbos, prašau, kad siųstų man ukrainietiškai. Išsiverčiu pati. Iš pradžių atsiprašinėdavau, kad laiškus rašau rusiškai. Dabar jau rašau ukrainietiškai. Aišku, su internetinio vertėjo pagalba. Taigi, karas išmokys dar dar vienos kalbos.

– Nuolat sekate žinias iš Ukrainos. Kaip jums atrodo, kiek dar tas beprotiškas karas tęsis?

– Nenorėčiau kalbėti liūdnai, tačiau, man atrodo, kad karas tęsis ilgai, nes ne tik Lietuvos, bet ir užsienio politikai „bėga į krūmus“. Kol nebus vienybės ir supratimo, kad Rusijos išprovokuotas karas Ukrainoje liečia visą Europą ir pasaulį, tol jis ir nesibaigs.

Kai išgirstu, kad kažkokia užsienio šalis davė Ukrainai tai du, tai aštuonis tankus, pradedu graudžiai juoktis. Juk net Aleksoto, kuriame gyvenu, su dviem tankais nepavyktų nuo okupantų apginti.

– Ar Lietuvai reikia ruoštis karui?

– Aš jau seniai susidėjau pavojaus krepšį su svarbiausiais dokumentais. Jei prireiktų, pasiimčiau kuprinę iš išeičiau pro namų duris. Imu pavyzdį iš kolegės, gyvenusios Mariupolyje, kuriai vyras praėjusių metų vasario 24 d. liepė pasiimti pavojaus kuprinę, dukrą ir tuoj pat išvykti iš Ukrainos. Ji taip ir padarė. Deja, jos senas tėvas atsisakė išvykti iš Mariupolio. Išgyveno visus žiauriausius rusų bombardavimus.

Kažin, ar mums iš Lietuvos karo atveju pavyktų kur nors pabėgti? Todėl ir nereikia panikuoti bei blaškytis.

Mykolo Romerio universiteto Senatas 2023 m. yra paskelbęs Ukrainos laisvės metais. Už pagalbą Ukrainai pirmaisiais universiteto Senato Garbės ženklais apdovanoti doc. Alvydas Medalinskas bei MRU Viešojo saugumo akademijos profesorė, Darnių inovacijų laboratorijos vadovė prof. dr. Žaneta Simanavičienė (daugiau informacijos čia).

Naujienos ir nuotraukos šaltinis: portalas LRYTAS (nuoroda čia).