Pripratome gyventi elektroninių įrenginių apsuptyje, kurie mums tapo tarsi „nematomais“. Bendraujame išmaniaisiais telefonais, naudojamės kompiuteriais, planšetėmis, video kameromis ir fotoaparatais, išmaniaisiais televizoriais. Vairuoti mums padeda navigacinės sistemos, namus saugo per atstumą valdomos apsaugos sistemos. Mokėjimus galime atlikti internetu arba iš mobiliojo telefono, o video žaidimus labiau įpratę žaisti įprastomis žaidimų konsolėmis.

Net jei visų šių įrenginių neturime patys, jais naudojamės netiesiogiai – visos komunalinių paslaugų sistemos valdomos elektroniniais įrenginiais, pvz., mokėjimo įstaigoje visos operacijos bus atliekamos per kompiuterinę bankinę sistemą, o diagnozę gydytojai nustatinės naudodami įvairius diagnostinius prietaisus, paciento būklė bus stebima į tinklą sujungtų kompiuterių.

Tačiau elektroniniais įrenginiais naudojamasi ir nusikaltimams vykdyti. Apvogti sąskaitą galima įlaužus praktiškai per bet kurį elektroninį prietaisą, nes dažnai pamirštama, kad visi šiuolaikiniai išmanieji prietaisai geba „bendrauti“ tarpusavyje ir veikia kaip atskiras kompiuteris.

Kaip pažymėta IOCTA ataskaitoje, Lietuva patenka tarp didžiausia duomenų praradimo rizika pasižyminčių ES šalių (Šaltinis: IOCTA ataskaita, Europol, 2015). Paprastai siekiama įvairiais būdais prieiti prie finansinių duomenų – nuo mokėjimo kortelių vagysčių, sukčiavimo internete, prisijungimo duomenų užgrobimo ir pan. 2014 m. buvo žinomi kaip duomenų vagysčių metai, nes tais metais ES buvo užvaldyta daugiau 40 milijonų vartotojų duomenų, o vien 2013 m. sukčiavimo, naudojant mokėjimo korteles, ir sukčiavimo internete mastai sudarė 1,44 milijardus eurų ir šie mastai auga maždaug 8 proc. kasmet (Šaltinis: ten pat). Daugiau..