Rugsėjo 12 dieną Mykolo Romerio universitete (MRU) vyko naujų studijų metų pradžios renginys švietimo srities magistrantūros studijų magistrantams ir plenarinė diskusija „Švietimo politika tarp reformų atminties ir atsparios visuomenės kūrimo“, subūrusi ne tik akademinę bendruomenę, studentus, alumnus, socialinius partnerius, tačiau ir skirtingais laikotarpiais Lietuvos švietimo politiką formavusius ministrus.
Šis renginys tapo erdve buvusiems švietimo ir mokslo ministrams dalintis įžvalgomis bei patirtimi iš skirtingų profesinių ir politinių perspektyvų bei atkreipti dėmesį į tai, kaip yra svarbu užtikrinti ilgalaikių švietimo krypčių tęstinumą keičiantis Vyriausybėms ir politiniams prioritetams. Diskusijoje taip pat ieškota atsakymų, kokių sprendimų reikia, kad švietimo politika būtų nuoseklesnė, geriau atlieptų regionų poreikius ir stiprintų visuomenės atsparumą.
Geopolitinis neapibrėžtumas ir visuomenės atsparumo stiprinimo svarba
Diskusijos metu Remigijus Motuzas, 2004–2006 m. švietimo ir mokslo ministras, ilgametis diplomatas ir ambasadorius, šiuo metu – Seimo narys ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, kalbėjo apie tai, kokie švietimo politikos sprendimai būtini, kad visuomenės atsparumo stiprinimas taptų nuoseklia visos švietimo sistemos kryptimi, o ne apsiribotų pavienėmis pilietinio ugdymo, informacinio raštingumo ar nacionalinio saugumo iniciatyvomis.
Dirbdamas diplomatinį darbą Švedijoje jis matė skirtingus visuomenės santykio su valstybe, institucijomis ir informacija modelius. Pasak jo, atsparios visuomenės, vien įvesdami pilietinio ugdymo programą ar kitus mokomuosius dalykus, mes nesukursime. Labai svarbi yra mokinio aplinka, kultūra, jo dalyvavimas visuomeninėje veikloje.
„Pilietinio atsparumo ugdymas yra visų mūsų bendras uždavinys. Kritinio mąstymo ugdymas ir tikrojo piliečio ugdymas suteikia pačiam didesnes galimybes bendrauti, kritiškai vertinti, suvokti ir daryti išvadas“, – teigė jis. Ugdymo programas labai koreguoja mūsų vertinimo sistema, todėl reikia permąstyti šią vertinimo sistemą, nes ji nėra orientuota į kūrėjų ugdymą.
Diskusijoje daug dėmesio skirta švietimo vaidmeniui geopolitinio neapibrėžtumo sąlygomis.
Geopolitinių įtampų laikotarpiu universitetų reikšmė valstybei neapsiriboja studijomis ir mokslu – jie tampa svarbia visuomenės atsparumo, tarptautinių ryšių ir šalies įtakos dalimi. Taip pat universitetų atvirumas kartu didina užsienio įtakos, strateginių žinių nutekėjimo ir priklausomybės nuo išorinių partnerių rizikas.
Teisininkas, ilgametis parlamentaras, buvęs Seimo Pirmininko pavaduotojas ir 2008–2012 m. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius diskutavo apie tai, kaip suderinti akademinę laisvę, tarptautiškumą su nacionalinio saugumo klausimais, kad universiteto atvirumas kaip tik stiprintų, o ne silpnintų visuomenės atsparumą, bei kodėl talentų pritraukimas yra svarbus valstybei. Diskusijoje jis kalbėjo apie savo patirtį didžiausioje britų kompanijoje (aukštojo mokslo tarptautiškumo srityje) ir ryškėjančias tendencijas.
„Kova dėl talentų. Ji vyksta. Ir klausimas, ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių, baimių, grėsmių kontekste mes norime iškristi iš talentų kovos, ar mes norime dalyvauti“, – teigė jis.
Pasak jo, matymas, kad gabių studentų pritraukimas yra dažniausiai redukuojamas į grėsmės nacionaliniam saugumui prizmę, yra trumparegiškas. Protų cirkuliacija pasaulyje yra didelė, ir bent dalį tokių talentų pasiimti turėtų būti veiklios, ambicingos valstybės siekis. Jungtinėje Karalystėje, Amerikoje, Kanadoje ir Australijoje, kuriose daugiausia atvyksta užsienio studentų, yra įvesti migraciniai apribojimai. Kasmet cirkuliuoja 8 milijonai talentų, kurie stoja ar studijuoja užsienyje. Norinčių studijuoti užklausų skaičiai Lietuvoje yra taip pat išaugę ir mes galime rintis, tačiau reikia susitarimo, kad būtų galima tuo pasinaudoti.
Pokyčius įgyvendinti užtrunka – reikalingas politinis tęstinumas
Švietimo vadybos ir politikos ekspertė, buvusi Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro direktorė, 2016–2018 m. švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, kurios profesinė patirtis apima švietimo stebėseną ir analizę, politinių sprendimų priėmimą bei darbą tarptautinėje aplinkoje, renginio metu akcentavo, kad pokyčiai visuomenėje, švietimo sistemoje, ką rodo tarptautinės patirtys, kokią valstybę mes bežiūrėtumėme, užtrunka dešimtmečius, kad tie pokyčiai įvyktų:
„Politinis ciklas, Lietuvos atveju, trunka du metus. Jeigu norime, kad įvyktų pokytis, politinis tęstinumas yra labai būtinas. Mes matome, kad daugelis sprendimų, kurie yra pradėti, labai lengva pasmerkti, jie yra geri, bet jie yra blogi, tai jie nėra įgyvendinami iki galo“.
Ji taip pat pabrėžė kokius Lietuvos švietimo valdymo principus verta išsaugoti, o ką būtina keisti, kad reformos būtų grindžiamos patikimais duomenimis, pritaikytos šalies sąlygoms ir nuosekliai įgyvendinamos keičiantis politinėms kadencijoms.
Daug metų švietimo sistema buvo analizuota ir nėra visiškai nežinoma ką reikia daryti. Kai kurios problemos yra daugiau nei dešimtmetį žinomos, tyrinėjamos, tačiau daug sudėtingiau sukurti pokytį:
„Yra mokytojas ir yra mokinys. Tam, kad įvyktų kažkoks pokytis, šita didelė sistema turi pasikeisti“, – teigė ji.
Kaip atrodo reformos iš mokyklos perspektyvos?
Diskusijos metu taip pat aptarta kaip 2021–2030 m. nacionaliniame susitarime dėl švietimo politikos įtvirtinti įsipareigojimai atsiskleidžia praktikoje – mokyklose, universitetuose ir savivaldybėse. Kalbėta ir apie atsakomybę už reformų rezultatus ir pamokas, galinčias padėti formuoti Lietuvos švietimo valdymą artimiausią dešimtmetį.
Švietimo reformos yra formuojamos nacionaliniu lygmeniu, o jų rezultatai priklauso nuo savivaldybių finansinių ir administracinių pajėgumų, demografinės padėties, mokytojų pasiūlos, mokyklų vadovų lyderystės ir vietos politinių sprendimų. Todėl vienodi nacionaliniai reikalavimai skirtingose savivaldybėse gali duoti nevienodus rezultatus. Diskusijos metu nagrinėta kuriame etape dažniausiai nutrūksta ryšys tarp nacionalinės reformos sumanymo ir realių savivaldybių galimybių – ją planuojant, finansuojant ar įgyvendinant.
Teisininkė Roma Žakaitienė, buvusi kultūros ministrė, 2006–2008 m. vadovavusi Švietimo ir mokslo ministerijai, ilgametė Lietuvos savivaldybių asociacijos administracijos direktorė teigė, kad yra svarbus politinis tęstinumas, girdėjimas ir kalbėjimas:
„Turėtumėme ieškoti būdo, kad ne tik politinių partijų susitarimas, bet mūsų lygiu visų socialinių lygių susitarimai būtų įgyvendinami. Ne reformų reikia daug, bet reikia to reformų kokybinio rezultato“.
Kalbėdama apie tai, kaip centrinė valdžia vertina savivaldą (ką ir kiek ji gali, kokia turi būti jos įtaka), ji pabrėžė, kad „vertinimas yra kaip tėvų ir vaikų. Tėvai į tave žiūri ar kaip į penkiolikmetį arba aštuoniolikmetį. Ir tada priklauso nuo to, kiek tau pareigų paveda arba pasitiki tavimi, ką galėsi padaryti pats. Čia ir yra problema kurią savivalda nori išaugti ir būti atsakinga už tai, ką iš tikrųjų gali daryti“. Taigi, jeigu mažai duosime savivaldai teisių ir nereikalausime atsakomybių, rezultatas toks ir bus.
Žinoma, kad atsakomybė kartais būna kompleksinė – už reformas yra atsakingas ministras, ministerija, Nacionalinė švietimo agentūra, savivaldybės. O kaip sekasi įgyvendinti labai priklauso nuo mokyklos vadovo, mokyklos bendruomenės, nuo mokytojo ir mokinio. Itin svarbu, kad mokytojas ir mokyklos vadovas būtų ne paskutinė reformos vykdymo grandis, tačiau ir jos bendraautoriai.
Pedagogė, dirbusi mokytoja, mokyklos direktore, savivaldybės Švietimo skyriuje, vadovavusi Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, o 2015–2016 m. – Švietimo ir mokslo ministerijai Audronė Pitrėnienė renginio metu kalbėjo, kad kai kurios reformos bręsta per kelias kadencijas.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kodėl neišeina turėti rezultatų, kurių norėtumėme.
„Manau viena priežastis yra kada rezultatą galima tikėtis turėti, kai pas tą, kuris dirba įvyksta pokytis mąstyme, suvokime ką ir kaip aš turiu daryti. Antra, kiek aš, kaip dirbantis ir įgyvendinantis visus šituos susitarimus, kiek aš savo asmeninės atsakomybės įdedu į tai“, – teigė ji.
Audronė Pitrėnienė kalbėjo, jog tiems, kas įgyvendins tam tikrus sprendimus, svarbu nepamiršti, kad tai turi būti protingi susitarimai, ne pulsuojantys ir ne labai staigiai ir dažnai keičiantys kryptį, nes tai veda į neviltį dirbančius mokykloje.
Kaip tvarkomės su švietimo reformomis?
Didžiausia Lietuvos švietimo problema šiandien yra ne idėjų ir strategijų trūkumas, o gebėjimas susitarti, išlaikyti tęstinumą, pasirinktą kryptį ir paversti ją realiu pokyčiu.
Jurgita Petrauskienė aptarė svarbius reformos klausimus ir kas atsako už jų įgyvendinimo rezultatus.
„Reforma nėra, kad kažkas padeda parašą. Reforma yra, kai susitaria visos suinteresuotos šalys ir kai tai tampa mūsų visų įgyvendinimo atsakomybe“, – teigė ji. Atsakomybė vykdyti veiklą yra padalinta didelėje sistemoje.
Ji taip pat akcentavo, kad nereiktų konkuruoti reformų ar sprendimų kiekiu:
„Aš linkėčiau, kad būtų konkuruojama ne reformų ar sprendimų kiekiu, bet tuo tai, kas yra inicijuojama. Galbūt tų pokyčių reikia mažiau, bet juos reikia išgryninti. Gal tie susitarimai turėtų būti konkretesni, kad galėtumėme pamatuoti ar tas pokytis tikrai įvyko. Kad jie tikrai būtų įgyvendinti iki galo. Ta atsakomybė yra bendruomenės atsakomybė. Visos švietimo mokslo bendruomenės atsakomybė“.
Tikimasi, kad ši diskusija paskatino iš ilgametės reformų patirties išgryninti svarbiausias pamokas ateičiai ir taikyti gerąją praktiką švietimo sistemoje bei kryptingai ją gerinti.
Renginį organizavo MRU Viešojo valdymo ir verslo fakultetas bei Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetas kartu su Pedagogų rengimo centru, vienijančiu Kauno technologijos universitetą (KTU), Mykolo Romerio universitetą (MRU), Lietuvos sporto universitetą (LSU) ir Vilniaus kolegiją (VIKO). Diskusiją moderavo prof. dr. Jolanta Urbanovič ir prof. dr. Romas Prakapas.
