Praėjus šimtmečiui nuo tada, kai Lietuvoje moteris tapo pirmąja teisėja, sutinkame daug dirbančiųjų teisės srityje. Tačiau tai dar nereiškia, kad moterų patirtys vienodai atsispindi teisės normose ir teismų sprendimuose. Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja Kateřina Šimáčková, spalio viduryje įvykusios konferencijos, skirtos Lietuvos pirmosios teisėjos paskyrimo šimtmečiui, pagrindinė pranešėja, kelia klausimą: kas šiandien sprendžia, kokia patirtis laikoma norma?
1926 m. Elena Jackevičaitė tapo pirmąja Lietuvos teisėja moterimi. Po šimto metų moterys dirba įvairiose teisės srityse, taip pat institucijose, kuriose anksčiau joms buvo sunku siekti karjeros. Vis dėlto matomumas dar nereiškia įtakos. Kas pasiekia aukščiausias pareigas? Kieno gyvenimo patirtimi remiasi teisės normos? Kas pasikeistų, jei teisėjų kolegijose būtų daugiau skirtingų patirčių turinčių žmonių?
Šie klausimai buvo keliami spalio 16 d. Seime vykusioje konferencijoje „Women in Law: Celebrating 100 Years Since the First Female Judge in Lithuania“, skirtoje šimtmečiui nuo pirmosios Lietuvos teisėjos paskyrimo. Pagrindinį pranešimą joje skaitė Kateřina Šimáčková, Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėja nuo 2021 m., nuo 2025 m. vadovaujanti vienam iš Teismo skyrių. Prieš atvykdama į Strasbūrą ji dirbo Čekijos Aukščiausiajame administraciniame teisme ir Konstituciniame teisme. Teisėja dalijasi apie savo profesinį kelią, lyčių ir teisingumo santykį bei tai, kokius pokyčius norėtų matyti per kitą moterų istorijos teisėje šimtmetį.
Moteris, kuri laikėsi taisyklių
Šimáčková daugiau kaip penkiolika metų dirbo praktikuojančia teisininke. Jai patiko padėti konkretiems žmonėms ir įmonėms, tačiau ilgainiui ji vis dažniau pastebėjo teisės aktų ir teismų praktikos trūkumų. Pirmiausia ji pradėjo dirbti Čekijos Vyriausybės teisėkūros taryboje, vėliau prisijungė prie Aukščiausiojo administracinio teismo. Vienas svarbiausių jos tikslų buvo priminti kolegoms, kokią patirtį atsineša žmonės, ieškantys teisingumo. „Žmonės, kurie stovi prie teisingumo vartų ir beldžiasi į juos“, – taip ji apibūdina tuos, kurių balsą teismuose norėjo padėti išgirsti.
Kateřina Šimáčková
Pasitikėjimą savo galimybėmis Šimáčková atsinešė iš šeimos. Jos senelis, įkvėptas Čekijos prezidento Tomášo Garrigue'o Masaryko, buvo, kaip sako pati teisėja, „tikras feministas“. Tėvai dukrai kartojo, kad mergaitės gali pasiekti viską. Augdama ji nematė skirtumo tarp savo ir berniukų galimybių. Tačiau pasitikėjimas savimi nereiškė, kad kliūčių nebuvo. „Jei priimi vyrų nustatytas taisykles ir jų laikaisi, tiesioginės diskriminacijos nepatirsi“, – sako Šimáčková.
Profesinės karjeros paradoksą ji pajuto peržengusi vadinamąsias "stiklines lubas". Pasiekusi aukštumas, teisėja tapo „simboline moterimi“ – tarsi viena atstovautų visoms kitoms. Kartu ji geriau suprato, kiek daug moterų tokių galimybių neturi. Jos rūpinasi artimaisiais, stokoja aplinkinių paramos arba lieka mažiau pastebimos profesiniame gyvenime. Šimáčková mano turinti pareigą atstovauti ir šių moterų poreikiams, padėti joms augti profesinėje srityje. Anot jos, karjeros galimybes lemia ne vien asmens gebėjimai ar pastangos. Svarbu ir tai, kokiomis sąlygomis žmogus dirba, kokios paramos sulaukia ir kokių vaidmenų iš jo tikimasi.
Kieno istoriją pasakojame?
Klausimas, kas kuria teisę, apima daugiau nei tai, kas sėdi teisėjų kolegijose. Jis susijęs ir su prielaidomis, kuriomis grindžiamos pačios teisės normos.
Šimáčková yra viena iš dviejų leidinių „Men’s Law. Are Legal Rules Neutral?“ redaktorių. Čekijos teisės sistemai skirtuose leidiniuose daugiau kaip 50 autorių nagrinėja, kaip teisės normos ir procedūros gali nepalankiai veikti moteris, pažeidžiamas visuomenės grupes ir seksualines mažumas, kai neatsižvelgiama į skirtingas jų patirtis bei aplinkybes. Šių leidinių autoriai kelia klausimą, ar taisyklės iš tiesų yra neutralios, jei jos kuriamos remiantis patirtimi tų žmonių, kurie istoriškai turėjo daugiausia galios jas nustatyti. Kai vyro gyvenimas, patirtis ir kūnas laikomi savaime suprantamu atskaitos tašku, kitų žmonių poreikiai gali likti nuošalyje net ir tada, kai niekas sąmoningai nesiekia diskriminuoti.
Svarbu, kas dirba teisme, bet ne mažiau reikšminga, kokia patirtis laikoma svarbia teisiškai, kokie klausimai užduodami ir į kieno poreikius atsižvelgiama priimant sprendimus. Šimáčková šią mintį iliustruoja Europos Žmogaus Teisių Teismo bylomis. Byloje S.A.S. prieš Prancūziją Teismas nenustatė teisių pažeidimo dėl Prancūzijoje galiojusio draudimo viešose vietose dėvėti visą veidą dengiantį šydą. Dvi teisėjos pateikė atskirąsias nuomones, atkreipdamos dėmesį į draudimo poveikį moterų, kurioms jis buvo taikomas, gyvenimui. Kitoje byloje – Jírová ir kiti prieš Čekiją – nagrinėta situacija, kai globos namuose gyvenantis vaikas nebegalėjo bendrauti su buvusiais globėjais, vieninteliais suaugusiaisiais, su kuriais jį siejo artimas ryšys. Šimáčková teigimu, dvi iš septynių teisėjų kolegijos narių – moterys – daugiau dėmesio skyrė galimiems vaiko jausmams ir prisirišimui, o ne vien globos namų vadovo profesiniam vertinimui.
Šie pavyzdžiai nereiškia, kad moterys teisėjos visuomet priima vienodus sprendimus ar kad vyrai negali atpažinti nelygybės. Pati Šimáčková pabrėžia: tarp teisėjų yra vyrų, kurie yra „prisiekę feministai“, ir moterų, kurios nesupranta pažeidžiamų ar mažiau privilegijuotų moterų poreikių. Teisėjos pagrindinė mintis – skirtingas patirtis turinčių žmonių dalyvavimas teisingumo sistemoje gali padėti pastebėti klausimus, kurie kitu atveju liktų nuošalyje. Įvairovė negarantuoja konkretaus sprendimo, tačiau gali praplėsti bylos nagrinėjimo perspektyvas.
Ką atskleidžia skaičiai?
Čekijos teismų sistemos pavyzdys iliustruoja, kad pažanga vienoje srityje dar nereiškia lygių galimybių visur. Leidiniuose „Men’s Law. Are Legal Rules Neutral?“ aptariama, kaip pasiskirsto teisėjai ir teisėjos skirtingose teisės srityse ir skirtinguose teismų hierarchijos lygmenyse. Čekijos teismuose moterų apskritai yra daugiau nei vyrų, tačiau jų atstovavimas nevienodas. Jų daug šeimos teisės srityje, o srityse, kurios dažnai laikomos prestižiškesnėmis ar sudėtingesnėmis, moterų mažiau. Kylant teismų hierarchija, atotrūkis dar ryškesnis. Čekijos Aukščiausiajame teisme moterys sudaro apie 25 proc. teisėjų. Kai Šimáčková dirbo 15 narių Konstituciniame teisme, moterys buvo tik dvi.
Su šia tema susijusiame straipsnyje „The Art of Waiting Humbly: Women Judges Reflect on Vertical Gender Segregation“ Havelková, Kosař ir Urbániková kalbino karjeros aukštumų pasiekusias teisėjas. Kai kurios jų manė, kad sistema yra teisinga: moterys daugiau laiko skiria vaikams, todėl turi atkakliai dirbti ir laukti, kol ateis jų sėkmės valanda. Šimáčková šiuos pokalbius prisimena kaip „dar liūdnesnius“. Jos požiūriu, tokie atsakymai rodo, kaip nelygybė gali tapti įprasta net ir tarp tų, kurioms pavyko pasiekti aukštas pareigas. Jei iš moterų tikimasi ilgiau laukti, daugiau dirbti ir prisiimti didesnę šeimos priežiūros dalį, jų mažesnis atstovavimas vadovaujančiose pozicijose gali būti laikomas neišvengiamybe, o ne problema, kurią galima spręsti. Šie skaičiai apibūdina Čekijos teismus.
Tarpukario Lietuvos istorija atskleidžia kitokį, tačiau giminingą prieštaravimą: įstatymuose buvo deklaruojama lygybė, o kasdienybėje moterų galimybes vis dar ribojo socialinės nuostatos, ekonominės kliūtys ir dalis paveldėtų teisinių normų. Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorė dr. Dovilė Sagatienė, konferencijos iniciatorė, Elenos Jackevičaitės karjerą atkūrė remdamasi archyviniais dokumentais. Ji atkreipia dėmesį, kad dar 1918 m. Laikinoji Konstitucija įtvirtino asmenų lygybę prieš įstatymą, nepaisant lyties. Tačiau šis principas savaime nepanaikino visuomenėje įsitvirtinusių lūkesčių ir ekonominių kliūčių. Šeimos, galėjusios mokslus apmokėti tik vienam vaikui, dažnai rinkdavosi sūnų. Dukrai skirti pinigai galėjo būti taupomi kraičiui, o ne universitetui. Išsilavinusi, bet neištekėjusi moteris rizikavo būti laikoma „išsimokslinusia senmerge“, kuria šeimai teks rūpintis.
Profesorė dr. Dovilė Sagatienė
Kai kuriose Lietuvos vietovėse dar galiojo iš Rusijos imperijos paveldėta civilinė teisė, pagal kurią ištekėjusi moteris negalėjo įsidarbinti be vyro sutikimo. Šių aplinkybių atspindį galima įžvelgti ir skaičiuose: 1924–1940 m. Teisės fakultetą baigė 959 teisininkai, tačiau moterų tarp jų buvo tik 63, o vyrų – 896. Pasirodo, vien teisėje įtvirtintos lygybės nepakanka. Galimybė studijuoti, įgyti profesiją ir pasiekti aukštesnes pareigas priklauso ir nuo to, ar žmogus turi tam reikalingų išteklių, šeimos palaikymą ir visuomenės pritarimą.
Atstovavimas pagal taisykles, vadovavimas pagal vertybes
Šiandien EŽTT teisėjų kolegijoje moterų yra daugiau nei daugelyje Europos valstybių aukščiausiųjų ir konstitucinių teismų. Šimáčková tai sieja su keliais veiksniais: žmogaus teisių sritis pritraukia daug moterų, o renkant EŽTT teisėjus valstybės turi pateikti trijų kandidatų sąrašą, kuriame būtų bent vienas nepakankamai atstovaujamos lyties kandidatas. Ši taisyklė skirta atstovavimo pusiausvyrai stiprinti, nors savaime negarantuoja, kad galutinėje sudėtyje moterų ir vyrų bus po lygiai. Šimáčková taip pat pabrėžia, kad į lyčių atstovavimą atsižvelgiama, renkant ir Teismo pirmininką, pirmininko pavaduotojus ir skyrių pirmininkus. Jai teko dirbti vadovaujant pirmajai moteriai EŽTT pirmininkei. Tuo tarpu Čekijoje abiejų teismų, kuriuose ji dirbo, vadovai buvo vyrai. Šimáčková mano, kad svarbu ne tik tai, kas užima vadovaujančias pareigas, bet ir tai, kaip vadovaujama.
Ji išskiria kelis moterų vadovavimo modelius. Vienos, siekdamos profesinės sėkmės, tampa griežtesnės ir konkurencingesnės, todėl atkartoja įprastus vadovavimo būdus. Kitos, pačios turėjusios daugiau dirbti, kad būtų pastebėtos, geriau supranta kolegoms kylančius sunkumus, nors joms gali grėsti persidirbimas ar pernelyg smulkmeniška kontrolė. Pati teisėja siekia to, ką vadina „moterišku vadovavimo stiliumi“. Čekijoje ji dažnai mentorystės pagrindu padėdavo jaunesnėms teisininkėms. Geras vadovas, jos įsitikinimu, turėtų klausti komandos: „Kaip galiu padėti jums dirbti lengviau?“ Net ir labai specializuotoje, didelio efektyvumo reikalaujančioje veikloje, anot Šimáčkovos, neturėtų dingti žmogiškumas ir gerumas. Tai padeda komandai tapti atsparesnei ir konstruktyviau spręsti konfliktus. „Nelaimingi ir nepatenkinti žmonės negali kurti geresnio pasaulio“, – sako ji.
Ką turėtų atnešti kitas šimtmetis?
Šimáčková teigimu, moterų galimybes vis dar riboja dviguba našta. Be profesinių pareigų, jos dažnai prisiima didžiąją dalį šeimos priežiūros: rūpinasi vaikais, tėvais ar negalią turinčiais artimaisiais, palaiko sutuoktinius ir jaučiasi atsakingos už emocinę atmosferą namuose. Tokia patirtis gali praturtinti sprendimus, tačiau kartu apsunkina profesinį augimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime. Todėl teisėja ragina teisingiau pasidalyti priežiūros pareigas šeimose ir plėsti viešąsias paslaugas žmonėms, slaugantiems ar prižiūrintiems artimuosius. Moteris stabdo ir lūkestis būti tobulai visose gyvenimo srityse – tobula mama, dukra, žmona, vadove, drauge, gražuole, teisininke ir piliete. „Kartais kai kuriuos dalykus tiesiog reikia paleisti“, – sako ji. Kita problema – nepakankamas moterų palaikymas viena kitai. Šimáčková pastebi, kad moterys neretai vertina tas, kurios pasirenka kitokį gyvenimo kelią. Čekijoje motinos gali išeiti trejų metų, tačiau menkai apmokamų vaiko priežiūros atostogų. Jei moteris nusprendžia į darbą grįžti anksčiau, ji gali sulaukti klausimo, ar nesigaili, kad neskiria vaikui viso savo laiko.
Prieš šimtą metų Elena Jackevičaitė buvo tarp sėdinčiųjų teisėjų kėdėje. Visgi, Šimáčkovos nuomone, svarbu ne vien tai, ar moterys gali į ją atsisėsti, bet ir tai, ar jų patirtys turi svorį priimant sprendimus, kuriant taisykles ir apibrėžiant, ką reiškia teisingumas.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotraukos: LR Seimas