Klimato teisė dažnai suvokiama kaip viena iš daugelio Europos Sąjungos politikos sričių. Tačiau, kaip atskleidžia MRU teisės krypties daktarės Anyssos Fatmi tyrimas, jos poveikis yra gerokai platesnis. Ji keičia ne tik konkrečius sprendimus, bet ir tai, kaip šie sprendimai priimami skirtingose srityse.
Pagal Cotutelle sutartį Mykolo Romerio (MRU) ir Bordo (Prancūzija) universitetuose apgintoje disertacijoje (vadovė prof. dr. Regina Valutytė (MRU) prof. dr. Hubert Delzangles (Bordo)) tyrėja nagrinėja, kaip klimato tikslai veikia kompetencijų pasiskirstymą, teisės turinį ir visą ES valdymo sistemą. Dr. Anyssa Fatmi dalinasi viena svarbiausių savo įžvalgų – klimato teisė formaliai nekeičia ES kompetencijų ribų: jos išlieka tokios pačios, kaip nustatyta Sutartyse. Visgi realybėje vyksta kur kas gilesnis pokytis. Anot mokslininkės, klimato tikslai tampa savotišku „struktūriniu spaudimu“, kuris veikia sprendimus skirtingose srityse: nuo energetikos ir transporto iki pramonės ar konkurencijos teisės. Klimato tikslai nepakeičia taisyklių, bet nuolat egzistuoja šalia jų, formuodami prioritetus. Šį pokytį, kaip pripažįsta tyrėja, nebuvo lengva perprasti, nei juolab – paaiškinti paprastai.
Išskaidyta sistema
Išanalizavusi ES klimato politikos įgyvendinimą, dr. Anyssa Fatmi akcentuoja: klimato politikos valdymas Europos Sąjungoje nėra sutelktas vienoje institucijoje ar apibrėžtas aiškiu mechanizmu. Priešingai, jis veikia per išskaidytą, nuolat besikeičiančią sistemą. Tyrėjos nuomone, klimato teisės poveikis ypač ryškus ten, kur susiduria skirtingos ES teisės sritys. Klimato tikslai tampa argumentu sprendžiant, kaip taikyti vidaus rinkos taisykles, konkurencijos teisę ar valstybės pagalbos mechanizmus. Tačiau ši įtaka nėra tiesioginė. Klimato tikslai nesukuria naujos, viską nustelbiančios, „viršesnės“ teisės. Vietoje to vyksta nuolatinis balansavimas tarp ekonominių laisvių, teisinio tikrumo ir aplinkos apsaugos. Toks modelis leidžia derinti bendrus ES tikslus su valstybių narių savarankiškumu, tačiau kartu kelia ir praktinių iššūkių. Tyrėjos nuomone, būtent ši įtampa tarp bendrų visiems tikslų ir nacionalinio įgyvendinimo yra viena iš esminių klimato teisės veikimo ašių. Teisė keičiasi ne kuriant naujas taisykles, o aiškinant jau egzistuojančias normas ir taikant jas konkrečiose situacijose. Tai leidžia išlaikyti sistemos stabilumą, tačiau kartu palaipsniui perorientuoja ją į ilgalaikius klimato tikslus.
Kaip pastebi dr. Anyssa Fatmi, dažnai manoma, kad siekis mažinti klimato kaitą ir aplinkos apsaugos tikslai savaime sutampa. Praktikoje situacija gali būti kur kas sudėtingesnė. Atsinaujinančios energijos plėtra, būtina klimato tikslams pasiekti, gali kelti iššūkių biologinei įvairovei, kraštovaizdžiui ar vietos bendruomenėms. Tokiose situacijose teisė nepasirenka vienos „teisingos“ pusės. Anot tyrėjos, Europos teismai linkę ieškoti pusiausvyros, vertindami kiekvieną atvejį individualiai. Tam pasitelkiami proporcingumo principai, poveikio vertinimai ir sprendimų pagrindimo reikalavimai. Tai leidžia ne tiek išspręsti konfliktą galutinai, kiek jį valdyti, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Šis požiūris, kaip pabrėžia dr. A. Fatmi, atskleidžia svarbią teisės savybę: ji veikia ne idealiomis, o realiomis sąlygomis, kur sprendimai dažnai reiškia kompromisus.
Nuo politinių tikslų prie teisinės atsakomybės
Svarbi disertacijos dalis skirta ir klimato teisės santykiui su atsakomybe. Ilgą laiką klimato tikslai buvo grindžiami politiniais susitarimais, tačiau vis dažniau keliami klausimai apie jų teisinį privalomumą. Stebėdama klimato bylas Europoje, dr. Anyssa Fatmi pastebi, kad vis dažniau keliami klausimai apie valstybių pareigas ir piliečių teises. Ar valstybė turi teisinę pareigą saugoti žmones nuo klimato rizikų? Ar klimato tikslai gali būti įgyvendinami per teismus?
Tokie atvejai, kaip Nyderlandų „Urgenda“ byla (teismas įpareigojo valstybę sparčiau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas), rodo, kad klimato politika pamažu virsta teisinės atsakomybės klausimu. Tai keičia ir pačią diskusiją apie klimatą: svarbūs ir tikslai, ir pareigos, ir teisės bei atskaitomybė. Anot tyrėjos, ši tendencija leidžia klimato kaitą suvokti ir kaip konstitucinį klausimą. Net ir nacionaliniu lygmeniu teisė jau numato pareigą saugoti aplinką, tačiau didžiausias iššūkis išlieka tas pats: kaip šiuos principus paversti praktika.
Apibendrindama savo tyrimą, dr. Anyssa Fatmi klimato teisę apibūdina kaip dažnai nepastebimai, bet nuolat veikiančią. Ji formuoja politinius sprendimus ir palaipsniui keičia tai, kaip suvokiame atsakomybę už klimato kaitą. Tyrėjos nuomone, klimato teisės stiprybė slypi ne tik jos apimtyje, bet ir gebėjime integruotis į skirtingas sritis, nepakeičiant jų formaliai, tačiau reikšmingai transformuojant jų turinį. Vis dėlto svarbus ir kitas aspektas: teisė veikia efektyviausiai tada, kai yra suprantama ir priimama visuomenėje. Tad, anot dr. A. Fatmi, svarbu ne tik kurti pažangius teisinius mechanizmus, bet ir kalbėti apie juos aiškiai. Tik taip klimato teisė gali tapti praktine priemone, leidžiančia visuomenei geriau suprasti bei ginti savo aplinką.
„Tikiu, kad žinios apie klimato teisę gali paskatinti individualius veiksmus, kurie ilgainiui virsta platesniu, kolektyviniu atsaku“, – apibendrina tyrėja.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotraukos: Lukas Kodis