Kas nutinka įmonei, kuri dar nėra žlugusi, bet jau nebegali laiku atsiskaityti su kreditoriais? Ar savininkai visada turėtų tarti paskutinį žodį, kai bendrovė tampa nemoki? Ir ar restruktūrizavimo byla iš tiesų yra ginčas tarp dviejų šalių? Šiuos ir kitus klausimus disertacijoje „Veiksmingo restruktūrizavimo proceso užtikrinimo problemos“ nagrinėja Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės krypties daktarė Audronė Balsiukienė (vadovas – prof. dr. Vigintas Višinskis).

prof. dr. Vigintas Višinskis - dešinėje

Restruktūrizavimo idėja iš pirmo žvilgsnio – paprasta: jeigu verslas turi ateitį, bet laikinai susidūrė su finansiniais sunkumais, jam reikėtų suteikti galimybę atsitiesti, o ne iš karto stumti į bankrotą. Tačiau, kaip atrodo toks verslas, kurį reikia gelbėti? Ar būna, kad pagalba ateina per vėlai? Ir kaip užtikrinti, kad bandant išsaugoti įmonę nebūtų pamiršti jos kreditorių interesai? Šie klausimai – vieni svarbiausių dr. Audronės Balsiukienės tyrimo objektų.

Įmonės restruktūrizavimas: kada dar galima išgelbėti verslą?

Įmonė gali susidurti su finansiniais sunkumais dėl daugybės priežasčių. Kartais pakanka vieno prarasto kliento ar nepavykusio projekto, kad sutriktų pinigų srautai, o, būna, problemos kaupiasi metų metus. Žiūrint iš šono abiem atvejais galime matyti tą patį rezultatą – įmonė nebegali laiku atsiskaityti. Tačiau, anot teisės krypties daktarės, tai nebūtinai yra ta pati situacija.

„Savo tyrime darau skirtį tarp nemokių įmonių ir įmonių, kurioms tik gresia nemokumas, restruktūrizavimo; teigiu ir įrodinėju, kad tai yra teisine prasme skirtingi subjektai, kuriems turi būti taikomos skirtingos restruktūrizavimo priemonės“, – dalinasi dr. A. Balsiukienė.

Jeigu įmonė dar moki, tačiau jau mato artėjančius sunkumus, jos situacija gali būti iš esmės kitokia nei įmonės, kuri nebegali vykdyti savo įsipareigojimų ir faktiškai stovi ant bankroto slenksčio. Ankstyvoje stadijoje dar galima derėtis su kreditoriais, ieškoti finansavimo, keisti verslo modelį ar kitais būdais atkurti finansinius srautus. Tačiau ankstyva pagalba taip pat neturėtų reikšti, kad kiekviena finansinių sunkumų patirianti įmonė automatiškai gauna nemokumo teisės apsaugą. Pasak dr. A. Balsiukienės, dar moki įmonė pirmiausia turėtų spręsti problemas su kreditoriais savarankiškai, nes per ankstyvas įsikišimas taip pat gali iškreipti konkurenciją.

Kreditoriaus teisė atgauti skolą ir įmonės galimybė išlikti 

Restruktūrizavimo procese, anot mokslininkės, susiduria interesai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai suderinami. Kreditorius nori atgauti jam priklausančius pinigus. Įmonei išsaugoti tuo metu gali reikėti atidėti mokėjimus, pakeisti prievolių sąlygas ar net atsisakyti dalies reikalavimo. Tačiau yra ir kita medalio pusė: kartais kreditoriui naudingiau palaukti ir leisti gyvybingai įmonei atsitiesti, nei iš karto siekti jos likvidavimo.

„Būtent čia, mano nuomone, slypi vienas sudėtingiausių restruktūrizavimo teisės klausimų: kaip nustatyti teisingą ribą tarp kreditoriaus teisės atgauti jam priklausančius pinigus ir platesnio intereso išsaugoti gyvybingą įmonę“, – teigia dr. A. Balsiukienė.

Be to, tam tikrais atvejais teismas gali patvirtinti restruktūrizavimo planą net ir nesant visų kreditorių pritarimo. Tai, anot mokslininkės, gali būti „reikšminga intervencija į sutartinius santykius“. Todėl restruktūrizavimas nuolat balansuoja tarp dviejų dalykų: kreditoriaus teisės atgauti savo pinigus ir galimybės išsaugoti verslą, kuris ateityje galėtų tuos pinigus grąžinti.

Šis klausimas disertacijoje nagrinėjamas ir per paties kreditoriaus teisinį statusą, jo apibrėžimą bei dalyvavimo restruktūrizavimo procese ypatumus. Mokslininkė siūlo kreditoriaus sampratą restruktūrizavimo procese vertinti plačiau, pasitelkiant ne tik nemokumo teisę, bet ir civilinės teisės bei finansinės apskaitos normas. Anot jos, tai nėra vien teorinis ginčas. Nuo to, kaip apibrėžiamas kreditorius ir jo reikalavimas, priklauso ir tai, kokią vietą jis užima visame restruktūrizavimo procese.

Kreditoriai procese taip pat nėra vienodi

Restruktūrizavimo procese svarbu, kiek įmonė skolinga, taip pat ir tai, kaip restruktūrizavimo planas paveikia konkrečius kreditorius. Vieniems jų įsipareigojimų vykdymo sąlygos gali būti keičiamos, kitiems – ne.

„Dėl restruktūrizavimo plano balsuoja tik restruktūrizavimo plano paveikiami kreditoriai“, – aiškina dr. Audronė Balsiukienė.

Paveiktas kreditorius yra tas, kurio reikalavimo vykdymo tvarka restruktūrizavimo plane keičiama, pavyzdžiui, nustatomas kitas atsiskaitymo terminas ar būdas. Jei prievolė vykdoma taip, kaip šalys buvo susitarusios iš pradžių, kreditorius laikomas nepaveiktu. Pasak dr. Audronės Balsiukienės, šio sprendimo svarbą nulemia, ar įmonė dar yra moki. Jei tokia įmonė nekeičia atsiskaitymo su konkrečiu kreditoriumi tvarkos, nėra akivaizdu, kodėl jis turėtų turėti tokį patį teisinį interesą dalyvauti restruktūrizavimo procese kaip kreditorius, kurio teisės keičiamos. Nemokios įmonės atveju situacija kitokia. Dėl jos finansinės būklės riziką patiria visi kreditoriai. Todėl, mokslininkės teigimu, įmonės finansinė būklė turėtų būti vienas iš pagrindinių kriterijų sprendžiant, kokia apimtimi ir kokiomis sąlygomis kreditoriai turėtų dalyvauti restruktūrizavimo procese.

Tai susiję ir su platesniu klausimu: restruktūrizavimo plane sprendžiama ne tik dėl atskirų skolų. Jame vertinama bendra įmonės finansinė ir ekonominė būklė, numatomos priemonės finansiniams sunkumams spręsti, planuojamos pajamos ir išlaidos. Todėl net ir kreditorius, kurio reikalavimo restruktūrizavimo planas tiesiogiai nekeičia, nėra visiškai atsietas nuo proceso rezultato.

Ar restruktūrizavimo byla išvis yra ginčas?

Dar vieną įdomų klausimą dr. A. Balsiukienė kelia apie patį teismo vaidmenį:

„Savo disertacijoje keliu diskusiją, ar restruktūrizavimo bylos tikrai yra nagrinėjamos ginčo teisena taip, kaip nustatyta JANĮ (Juridinių asmenų nemokumo įstatymas).“

Kai įprastame teisiniame ginče yra dvi šalys, kurios nesutaria ir prašo teismo išspręsti jų konfliktą, restruktūrizavimo atveju situacija kiek kitokia. Čia kreditoriai, įmonės vadovai, akcininkai ir kiti proceso dalyviai turi spręsti vieną bendrą problemą: ką daryti su finansinių sunkumų patiriančia įmone? Todėl dr. A. Balsiukienė argumentuoja, kad restruktūrizavimo bylos savo pobūdžiu yra artimesnės ypatingajai teisenai. Tai kartu keičia ir požiūrį į teismo vaidmenį ir į patį procesą: šalių procesinę padėtį, procesinių dokumentų teikimą, bylų nagrinėjimo ypatumus. Teismas restruktūrizavimo procese turėtų būti aktyvus, tačiau jo aktyvumas neturėtų reikšti, kad jis pats perima proceso dalyvių pareigas. Kitaip tariant, teismas gali padėti procesui judėti, tačiau negali už verslą nuspręsti, ar jo verslo modelis apskritai veiks.

Čia grįžtame prie vieno esminių disertacijos klausimų: ką apskritai laikyti restruktūrizavimo sėkme? Jeigu byla baigta, bet po kurio laiko įmonė vėl susiduria su tomis pačiomis problemomis, ar galime sakyti, kad restruktūrizavimas buvo sėkmingas?  Juk įmonės vertė nėra vien pastatai, įranga ar pinigai banko sąskaitoje. Per veiklos metus sukuriama ir tai, ko balanse dažnai nematome: darbuotojų kompetencija, klientų pasitikėjimas, tiekėjų ryšiai, reputacija, veiklos procesai, sukaupta patirtis. Įmonei nustojus veikti, dalis šios vertės gali išnykti labai greitai. Todėl veikiantis konkurencingas juridinis asmuo po restruktūrizavimo procedūrų turėtų būti siekiamybė ir vertinamas kaip veiksmingo restruktūrizavimo proceso rezultatas.

Ką iš tiesų reiškia veiksmingas restruktūrizavimas?

Apibendrindama tyrimą, dr. Audronė Balsiukienė siūlo į restruktūrizavimą žiūrėti diferencijuotai – pirmiausia atsižvelgti į įmonės finansinę būklę. Mokiai, tačiau finansinių sunkumų patiriančiai įmonei svarbiausia sudaryti galimybes kuo anksčiau spręsti kylančias problemas – lanksčiai, konfidencialiai, išlaikant didesnę šalių autonomiją ir kuo mažesnį teismo įsitraukimą. Pasak teisės krypties daktarės, dabartinis Lietuvos teisinis reguliavimas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad tokia prevencinio restruktūrizavimo sistema Lietuvoje jau sukurta. Įmonei tapus nemokiai, interesų pusiausvyra keičiasi. Didėja kolektyvinio kreditorių intereso reikšmė, todėl reikalinga ir aktyvesnė teismo kontrolė. Tokį restruktūrizavimo procesą dr. Audronė Balsiukienė siūlo organizuoti kaip teismo kontroliuojamą procesą, restruktūrizavimo bylas nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka.

Tačiau visų šių pasiūlymų centre, mokslininkės teigimu, lieka vienas tikslas – ne išsaugoti įmonę bet kokia kaina, o sudaryti sąlygas subalansuoti jos finansinius srautus ir užtikrinti finansinį gyvybingumą.

 

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotraukos: Lukas Kodis