Nepaprastųjų situacijų kasmet daugėja, o grėsmių, kurios pasireikšdamos jas sukelia, sąrašas tik plečiasi. Tai ypač pasakytina apie technologines grėsmes – neišvengiamą sparčios technologinės pažangos padarinį. Šių grėsmių diapazonas itin platus: nuo cheminių medžiagų išsiliejimų iki energijos tiekimo sutrikimų, nuo kompiuterinio programavimo klaidų iki didelių transporto avarijų. Pasireikšdamos logistikos, infrastruktūros, pramonės, statybos ir kitose srityse technologinės grėsmės sutrikdo įprastą visuomenės gyvenimą ir atneša didelių nuostolių bei netekčių.
Tokios grėsmės yra palyginti naujos prigimties, tad apie jų sukeliamus padarinius dar žinoma gana nedaug. Vis dėl to vystantis mokslui ir technikai tokio tipo nelaimių sąrašas tik ilgėja, o žmonių, žūstančių nuo technologinių nelaimių, skaičius pasaulyje auga.

Technologinės grėsmės, skirtingai nuo gamtinių, pasižymi tuo, kad visuomenė pati pasirenka, ar mainais už patiriamą naudą prisiimti su technologijomis (naujomis ar jau žinomomis) susijusią riziką. Geriausias to pavyzdys yra automobilis – viena iš didžiausių technologinių grėsmių. Nors per metus pasaulyje automobilių avarijų metu žūsta vidutiniškai 1,2 mln. žmonių, visuomenė dėl greito susisiekimo šią riziką kolektyviai prisiėmė.

Apskritai transporto keliamos grėsmės, kitaip nei kitos technologinės grėsmės, visuomenei tapo įprastos, nes susisiekimo priemonės naudojamos daugelyje gyvenimo sričių. Tiesa, reikia pastebėti, kad skirtingų transporto rūšių – sausumos, oro, vandens – keliamos grėsmės ir padariniai skiriasi. Pavyzdžiui, oro transporto avarijos įvyksta sąlyginai retai, tačiau jų padariniai katastrofiški. Pavyzdžių apstu: 2014 metų liepos 17 dieną, kai Rytų Ukrainoje sudužo „Malaysia Airlines“ lėktuvas, žuvo visi 298 juo skridę žmonės; 2010 metų liepą Pakistane, Islamabade, dėl piloto kaltės sudužęs lėktuvas nusinešė 146 keleivių ir 6 įgulos narių gyvybes. Oro transporto avarijos, be žūčių ir sužeidimų, sukelia ir gaisrus, pareikalauja didelių gelbėtojų pastangų.

Dėl katastrofinių lėktuvų avarijų padarinių ši transporto priemonė yra atsidūrusi teroristų taikiklyje. Tuo tarpu vandens transporto keleivinių arba krovininių laivų avarijos pasižymi tuo, kad gelbėjimo operacijos pareikalauja didelių paieškos ir gelbėjimo tarnybų išteklių per labai trumpą laiką. Mat laivai gali greitai nuskęsti ir šaltame vandenyje likę gyvi žmonės turi tik keletą minučių išsigelbėti.

Dažniausiai susiduriama su sausumos transporto avarijomis. Nors sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičius vienos avarijos metu būna daug mažesnis nei oro transporto avarijos atveju, tačiau bendra visų įvykstančių avarijų apimtis – gerokai didesnė. Tiesa, keleivinių traukinių avarijos taip pat neretai pasižymi dideliu dalyvaujančių žmonių skaičiumi. Pavyzdžiui, 2013 metų liepą, Ispanijos šiaurės vakarų regione nuo bėgių nuvažiavus traukiniui, 77 žmonės žuvo, o 143 buvo sužeisti; 2012 metų vasarį Argentinoje, Buenos Airėse, 49 žmonės žuvo, dar mažiausiai 600 žmonių buvo sužeisti, kai keleivinis traukinys rėžėsi į stoties peroną.

Kaip žinia, didžiulei transportavimo sausuma, jūra ir oru sistemai reikalinga didelė ir brangi infrastruktūra, žmogiškieji resursai, įranga, atitinkama jos veiklą reglamentuojanti teisinė bazė, o taip pat politika ir strategija, kuria sistema vadovaujasi. Vieno iš šios didžiulės sistemos komponentų gedimas gali sukelti didelių nelaimių. Pavyzdžiui, transporto infrastruktūra gali sugriūti ar patirti žymių pakitimų, dažnai sužeisdama ar užmušdama jos viduje arba šalia esančius žmones. Kai tokie įvykiai nutinka, dažnai tam tikri infrastruktūros komponentai tampa nenaudingi, o transportavimas – visiškai nebeįmanomas. Todėl nenuostabu, kad transporto infrastruktūros nelaimės dažnai sukelia ir ekonominį nuosmukį. Infrastruktūros keliamos grėsmės yra vienas iš reikšmingų technologinių grėsmių tipų, mat bendruomenės yra smarkiai priklausomos nuo infrastruktūros.

Šią priklausomybę puikiai iliustruoja energijos tiekimo sutrikimai, galimi dėl elektros energijos generavimo ir skirstymo tinklų gedimų ar avarijų. 2015 metų kovo 27 dieną dėl techninių nesklandumų net 1 mln. namų Šiaurės Olandijoje neteko elektros tiekimo bent valandai. Tų pačių metų kovo 31 dieną dėl techninių problemų daugiau nei 90 proc. Turkijos liko be elektros energijos. 2011 metų liepą Kipras net pusę savaitės neturėjo elektros tiekimo dėl sprogimo prie Vassilikos elektrinės. Šios nelaimės metu žuvo 12 žmonių, o dar 60 buvo sužeisti. Nutrūkęs energijos tiekimas, išsijungus gyvybės palaikymo sistemoms, gali greitai sutrikdyti sveikatos apsaugos paslaugų teikimą. Be to, be elektros energijos piliečiai negali keliauti, pirkti būtiniausių paslaugų, šildyti ar vėsinti patalpų, bendrauti ar dirbti.

Nustatyta, kad elektros energijos išjungimas net trumpiau nei vienai valandai gali sukelti milijoninių nuostolių. Antai 2003 metais, kai nutrūkęs elektros energijos tiekimas paveikė 50 mln. žmonių Kanadoje ir JAV, skaičiuojama nuostolių už daugiau kaip 6 mlrd. JAV dolerių. Vis didesne rizika miestų ir tarpmiestinėms sistemoms tampa dideli dujų skirstymo vamzdynų gedimai. Šios sistemos vamzdynai, pripildyti aukšto slėgio ir degiomis dujomis pažeidžiami – tiek dėl gamtinių, tiek žmogiškųjų veiksnių. Dujotiekio ar naftotiekio pažeidimas gali sukelti gaisrą, užteršti aplinką (dažnai prireikia net evakuotis iš teritorijos), sužeisti ar pražudyti žmones. Todėl esant gedimui dujų paskirstymo vamzdyne reikalinga speciali ekspertizė, kad nebūtų paveikta didelė populiacijos dalis.

Kalbant apie priklausomybę nuo technologijų reikėtų paminėti ir telekomunikacijų sistemų – telefoninio (antžeminio ir mobilaus) ryšio, radijo, palydovų, interneto įtaką visuomenės kasdieniam gyvenimui. Tokie sutrikimai gali sukelti suirutę, todėl taip pat yra priskiriami prie technologinių grėsmių. Kaip žinia, daugelio verslo atstovų ir viešojo valdymo įmonių veikla priklauso nuo ryšio. Ryšio sistemoms sutrikus, piliečiai negali susisiekti su gelbėjimo ir pagalbos tarnybomis, o verslas tampa nepajėgus parduoti savo produkcijos ar teikti paslaugas. Tokie pat brangūs kaip elektros tiekimo ir telekomunikacijų sutrikimai tampa ir kompiuterinio tinklo sutrikimai. Daugelis pasaulio verslo ir bankų yra visiškai priklausomi nuo interneto, viešųjų paslaugų ir paslaugų tiekėjų: komunikacijų, komunalinių paslaugų, ryšių, sveikatos apsaugos įstaigų, eismo saugumo sistemų ir kitų vyriausybinių įstaigų.

Pasaulinis interneto ryšys sukūrė riziką, kad dalies tinklo griūtis bet kurioje pasaulio vietoje gali sukelti visos sistemos griūtį, ir ši rizika didėja visame pasaulyje. Problemos mastą gerai atspindi sutrikimai, su kuriais 2013 metų rugsėjo 24 dieną susidūrė kompanija „Google“. Dėl trikdžių net apie 10 mln. el. pašto vartotojų daugiau kaip 12 valandų negalėjo naudotis pašto paslaugomis. O 2011 metų spalio 10 dieną didžioji dalis „BlackBerry“ vartotojų negalėjo siųsti ir gauti trumpųjų žinučių bei elektroninių laiškų net keturiuose kontinentuose: dalyje Europos, Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos.

O kai 2012 metų liepą dėl programinės įrangos paketo atnaujinimo sutriko banko „Royal Bank of Scotland“ vartotojų galimybė atlikti ir gauti pavedimus, nuostoliai siekė 169 mln. eurų. Būtent dėl tokios didelės kompiuterinio tinklo reikšmės vykdomos kibernetinės atakos. Jos gali sutrikdyti daugelį veiklos sričių. Antai 2007 metų balandžio 27 dieną serija kibernetinių atakų sutrikdė bemaž visų svarbiausių Estijos tinklalapių – Parlamento, bankų, ministerijų, naujienų agentūrų, televizijos – veiklą.

Lietuva neseniai taip pat susidūrė su keliomis kibernetinėmis atakomis. Šių metų balandžio 11 dieną prieš Seime vykstantį Krymo totorių renginį atakuota parlamento interneto svetainė – siekta sutrukdyti užsienio vartotojams stebėti pasaulio Krymo totorių susirinkimą internetu. Kitą dieną, kaip įtariama, programišiai pakartotinai atakavo Seimo interneto svetainę, buvo dingęs internet ryšys. Visuomenę privalu informuoti Pasaulio gyventojų gebėjimas kurti, gaminti ir teikti daug prekių bei paslaugų taip pat sukūrė naujų ir pramoninių grėsmių, kurios, beje, gali būti susijusios su pavojingų medžiagų gamyba ir saugojimu, radioaktyvių medžiagų saugojimu ir atsikratymu jomis (laidojimu), žaliavų gavybos avarijomis kasyklose, pastatų gaisrais ir griūtimis. Visur, kur gaminamos, apdorojamos, saugomos, transportuojamos (įskaitant vamzdynus) ar laikomos pavojingos medžiagos, galimos avarijos.

Tiesa, didžioji dalis nelaimių su pavojingomis medžiagomis įvyksta jų transportavimo geležinkeliais ar greitkeliais metu. Incidentus pramonės įmonėse gali sukelti labai daug priežasčių: gamtinės nelaimės, gaisrai, žmonių klaidos, infrastruktūros gedimai ar avarijos, incidentai, sabotažo ir teroro aktai, o katastrofiški padariniai bus jaučiami dešimtmečius ar net ilgiau. Tokie padariniai įmanomi ir kariniuose objektuose, kur laikoma daug ginklų ir kitų pavojingų ar sprogstamųjų medžiagų. Laisvoje ir atviroje visuomenėje apie tokių grėsmių egzistavimą piliečiai turėtų būti informuojami, tokios vietos pažymimos žemėlapiuose, vykdomos visuomenės švietimo ir informavimo programos. Jei tokios informacijos nėra, žmonės nežinodami apsigyvena didelės rizikos zonose ir nė nesiima jokių apsaugos priemonių. Apskritai visuomenės turėtų būti informuotos, su kokiomis technologinėmis grėsmėmis jos gali susidurti ir kaip turėtų į jas reaguoti. Šalyse, kurioms būdinga aukšta visuomenės savisaugos kultūra, gyventojai dalyvauja visuose nepaprastųjų situacijų valdymo etapuose ir dėl to sistemos veiksmingumas tik didėja.

Straipsnis publikuotas portale lzinios.lt