D. Trumpo prezidentavimas yra kupinas prieštaravimų. Vienas didžiausių iš jų – Steve’o Bannono paskelbtas karas vadinamajai „giliajai administracinei valstybei“ ir prezidento siekis padaryti JAV vėl didžia. Siekiant šio tikslo, kad ir ką jis reikštų, D. Trumpo administracija turi susikoncentruoti į valstybinio aparato kontrolę, o ne jo sunaikinimą, kaip to trokšta S. Bannonas ir dalis respublikonų.

Senas posakis byloja, kad vieni gebėjimai reikalingi norint tapti prezidentu, kiti – juo būti po inauguracijos. Prezidentinės kampanijos priklauso nuo komunikacinių gebėjimų, įgūdžių formuluoti politines žinutes ir telkti finansinį palaikymą. Kai kurie iš šių gebėjimų gali būti naudingi ir tapus prezidentu, tačiau rinkimų kampanija skiriasi nuo valstybės valdymo proceso.

Valdymas – tai daugiau nei žodžiai ir retorika. Valdymas – tai viešosios politikos formavimas ir politinės darbotvarkės sudarymas. Visa tai reikalauja gero koordinavimo tarp skirtingų agentūrų ir pareigūnų, tinkamo darbo su Kongresu, diskrecijos įgyvendinant politinę programą ir prižiūrint jos vykdymą. Todėl galima sakyti, kad vykdyti rinkiminę kampaniją yra pakankamai lengva, o valdyti valstybę – išties sunku.

Laimei, Vašingtone yra karjeros tarnautojų ir pareigūnų, kurie padeda prezidentams palaikyti institucinių žinių lygį kaip valdyti atitinkamus procesus. Virš trijų tūkstančių aukštesniojo rango pareigūnų sudarytas aukščiausio lygmens karjeros tarnautojų, kurie vadovauja svarbiausioms valstybės agentūroms ir programoms, ratas. Pavyzdžiui, už užsienio politikos įgyvendinimą atsakingas institucinis tinklas tiesiogiai nulemia JAV nacionalinio saugumo ir diplomatijos kryptis ir funkcijas. Visa tai lemia valstybės aparato sklandų ir tęstinį funkcionavimą.

Tai užtikrina stabilumą, nuoseklumą ir kompetenciją. Tai ir yra tikroji gilioji administracinė valstybė, o ne ta neaiškios būklės būsena, apie kurią kalba konspiracijos teorijos šalininkai, šventai įsitikinę, jog viską šioje valstybėje slapčia valdo CŽV. D. Trumpui iš tikrųjų reikia šio valdžios aparato pagalbos, su kuriuo jis dabar kaip tik ir konfrontuoja. D. Trumpo prezidento rinkimų kampanija nebuvo tipinė, kadangi jis kandidatavo kaip žmogus iš „išorės“, t. y. nepriklausęs Vašingtono biurokratiniam aparatui.

Kaip „išorės“ kandidatas jis tikėjosi „nusausinti Vašingtono pelkę“. Vėliau jis žengė dar toliau naiviai tikėdamasis, kad su tokia pat valstybinės patirties neturinčia komanda jis ateis ir sutvarkys visus reikalus – pastatys sieną su Meksika, įveiks ISIS, padidins muitus, peržiūrės užsienio prekybos susitarimus ir įgyvendins pokyčius sveikatos apsaugos sistemoje.

Norint įgyvendinti bet kurį iš šių tikslų, reikia turėti planą ir komandą, kuri šį planą galėtų įgyvendinti. Kol kas nepanašu, kad D. Trumpas tokį planą ir komandą turėtų. Jis, tikrąja to žodžio prasme, yra žmogus be plano, išskyrus vieną planą – sunaikinti administracinį aparatą, jei tikėtume tuo, ką kalba Steve‘as Bannonas. Didžioji dalis D. Trumpo planų priklauso nuo administracinio aparato.

Vykdomieji pavedimai iš dalies įgauna savo galią taip pat iš administracinės teisės ir reglamentavimo pusės. Pajudinti bet kurį iš D. Trumpo deklaruojamų projektų gali tik stiprus administracinis aparatas. Jo galimybės peržiūrėti Prieinamos sveikatos apsaugos (vadinamąjį „Obamacare“) aktą, priklauso nuo administracinio mechanizmo. Visgi S. Bannonas nori matyti, kaip šis administracinis aparatas išnyksta. Tačiau be šio aparato D. Trumpas liks silpnu, neefektyviu prezidentu.

Regis, štai kokio situacijoje iš tikrųjų šiuo metu atsidūrė prezidentas D. Trumpas. Bandymai destabilizuoti vyriausybę silpnina valstybę. Nesugebėjimas patvirtinti aukščiausių pareigūnų kandidatūrų silpnina valstybę.

Nesugebėjimas įsiklausyti, ką sako turintys didesnę patirtį – taip pat silpnina valstybę. D. Trumpas galbūt tiesiog nesuvokia, kad jo taktika prieštarauja jo politiniam požiūriui. Arba gali būti, jog tai, ko nori D. Trumpas, ir tai, ko nori S. Bannonas, yra du skirtingi dalykai. Kitais žodžiais – D. Trumpas nori statyti, o S. Bannonas – griauti.

Septintajame dešimtmetyje, kai žmonės vis dar laukė revoliucijos, politikos mokslų atstovas Robertas Dahlis parašė knygą „After the Revolution?“ („Po revoliucijos?“) Jis pažymėjo, kad po revoliucijos kažkas vis tiek turės rinkti šiukšles, užtikrinti, kad gatvės būtų išgrįstos, kanalizacija funkcionuotų, ir kad visos kitos funkcijos, kurias mes vertiname kaip civilizacijos pasiekimą, būtų vykdomos.

Tam, kad revoliucijos pagerintų gyvenimo kokybę, vis tiek reikalinga vadovaujanti ir sklandžiai funkcionuojanti struktūra ir organizacinė visuma, nebent revoliucijos šalininkai būtų visiški anarchistai ir nenorėtų jokios organizacinės struktūros. Arba naiviai manytų, jog visuomenė pati spontaniškai tokias struktūras sukurs. Galbūt taip mąsto ir S. Bannonas.

Vis dėlto visiškai savarankiškos, savireguliacinės organizacinės struktūros nėra labai teigiamas reiškinys. Tai patvirtina visiškai laisvosios rinkos ir laukinio kapitalizmo pavyzdžiai. Požiūris, jog valstybinis aparatas nunyks, prieštarauja D. Trumpo norui būti stipriu ir efektyviu prezidentu. Abu šie požiūriai tiesiog negali kartu egzistuoti. Prezidento D. Trumpo komanda siekia tikslų, kurie jį padarys mažiau efektyviu ir mažiau kompetentingu nei daugelis tikisi. Prieštaravimai, susiję su D. Trumpo antivyriausybiniu valdymo stiliumi, temdo jo prezidentavimą ir, ko gero, bus nugalėti to administracinio aparato, kuriuo jis taip piktinasi, bet... be kurio nieko negali.

Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesoriaus, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys. Komentaras publikuotas portale 15min.lt