Priešmokyklinio amžiaus grupėje vaikai svarsto, kaip jautėsi tėtis, jo sūnui pasirinkus būti šokėju, o ne boksininku. Iš pradžių, jų manymu, tėtis buvo nusivylęs ir nepatenkintas, tačiau vėliau jo emocija pasikeitė – jis pradėjo didžiuotis sūnumi ir džiaugtis jo pasirinkimu. Tekste nebuvo nė vieno žodžio, tačiau vaikams to neprireikė, kad pastebėtų, kas vyksta ir netgi suprastų veikėjo jausmus.

Tokias situacijas, užfiksuotas skirtingose vaikų grupėse, savo disertacijoje „Priešmokyklinio amžiaus vaikų kultūrinio raštingumo ugdymas pasitelkiant bežodžius tekstus“ tyrė Mykolo Romerio universiteto (MRU) edukologijos krypties daktarė Vaiva Juškienė (vadovė – prof. dr. Odeta Merfeldaitė).

„Taip jau yra, kad kartais galvojame, jog mažieji dar negeba įvardyti jausenos. Man, matyt, jautriausios (tyrime) buvo tos situacijos, kuriose vaikai atspindėjo ir įvardijo jų pastebėtus suaugusiųjų jausmus“, – dalinasi mokslininkė. Anot dr. V. Juškienės, bežodis tekstas gali tapti erdve, kurioje vaikai mokosi interpretuoti, argumentuoti, išgirsti kitą ir suprasti skirtingas perspektyvas.

Istorija prasideda ten, kur nėra parašyto teksto

Bežodis tekstas – tai knyga, kurioje nėra parašytų žodžių, arba animacinis filmas, kuriame istorija perteikiama vaizdais, garsais ir muzika. Anot dr. V. Juškienės, įprastoje paveikslėlių knygoje vaizdas dažniausiai lydi parašytą istoriją, o bežodėje „pats vaizdas tampa pagrindiniu istorijos pasakotoju“. Vaikas matomą vaizdą sieja su savo patirtimi, pastebi veikėjų emocijas, spėja, kas galėjo nutikti anksčiau ir kas įvyks toliau. Mokslininkės nuomone, svarbu, kad vaikui vartant tokią knygą, šalia esantis suaugusysis gali tapti pokalbio dalyviu:

„Jei vaikai tiesiog skaito tokią knygą, jie gali prifantazuoti, prikomentuoti ir pripasakoti ko tik nori. Tačiau, jei yra skaitymo palydovas, – mokytojas ar kitas asmuo, kuris užduoda vieną ar kitą klausimą ir švelniai nukreipia, <...> ima megztis pokalbis.“

Toks pokalbis retai apsiriboja vien tuo, kas matoma paveikslėlyje. Jis natūraliai pereina į platesnes temas apie veikėjų motyvus ir santykius. Vaikai pradeda svarstyti ne tik apie tai, ką mato, bet ir kodėl veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė, ką jis galėjo jausti, kaip į jo situaciją pažiūrėtų kitas.

„Tarkime, vienas vaikas sako: „Jis blogas, nes taip pasielgė.“ Kitas atsako: „Bet gal jis taip padarė todėl, kad bijojo.“ O trečias pasiūlo, kaip veikėjai galėtų susitarti. Štai čia jau matome kultūrinio raštingumo užuomazgas – gebėjimą pažvelgti iš kito perspektyvos, argumentuoti ir ieškoti dialogo“, – aiškina mokslininkė.

Kultūrinis raštingumas šiuo atveju nėra žinios apie kultūrą ar gebėjimas išvardyti tam tikrus faktus. Dr. V. Juškienė jį sieja su kritiniu mąstymu, empatija, gebėjimu suprasti kitokią perspektyvą, dalyvauti dialoge ir gyventi kartu su kitais.

Kai paveikslėlis tampa pokalbio pradžia

Ši tema dr. V. Juškienei rūpi ne vien kaip mokslininkei. Literatūra ji domėjosi visada, yra baigusi literatūrologijos magistrantūrą. Dėstydama vaikų literatūrą daug dėmesio skyrė paveikslėlių knygoms. Tačiau kultūrinio raštingumo tema mokslininkei svarbi ir dėl vis labiau globalėjančio pasaulio, nes jai rūpi, kokioje visuomenėje gyvename ir kokią ją kuriame savo vaikams:

„Esu pakankamai pilietiška, tad man visada rūpėjo ir rūpi mūsų valstybės klausimai: kokie esame, kokie norime būti, ką galime padaryti, kad mūsų vaikams būtų gera gyventi Lietuvoje, o ir pasaulyje.“

Grįžtant prie pačių vaikų, interpretacijų įvairovė kartais atsiskleidžia dar ryškiau, kai vaikų nuomonės tiesiog susikerta. Tyrime pasitaikė situacijų, kai du vaikai tą patį paveikslėlį ar istoriją suprato visiškai skirtingai. Dr. V. Juškienė pasakoja, kaip vieniems vaikams, žiūrėjusiems animacinį filmuką apie skruzdėliuką, jo elgesys atrodė kaip taisyklių laužymas ir tvarkos griovimas, tuo tarpu kiti įžvelgė kūrybiškumą ir drąsą veikti savaip.

30 sekundžių tylos

Mokytojui paklausus, ar laikantis taisyklių gyventi kartu yra geriau, ar blogiau, vienas vaikas atsakė „blogiau“, o kitas iškart paprieštaravo – „geriau, geriau“. Vaikai pradėjo svarstyti, kam apskritai reikalingos taisyklės ir kaip jų laikymasis arba nesilaikymas veikia gyvenimą kartu. Tokiose situacijose, pasak dr. V. Juškienės, mokytojui svarbu nesistengti kuo greičiau įsiūlyti vaikui savo įsivaizduojamą „teisingą“ atsakymą. Tyrime buvo atvejų, kai mokytojas savo klausimais ar komentarais bandė vaikus pakreipti „tinkama“ linkme, tačiau kai kurie vaikai savo interpretacijos neatsisakė. Dr. V. Juškienės teigimu, mokytojui reikia drąsos nebūti visažiniam ir leisti vaikams laisvai išsakyti savo mintis. Kai suaugęs iš anksto pasako vaikui, ką jis turėtų matyti, galvoti ar jausti, mažėja erdvė jo paties interpretacijai. Todėl, pasak dr. V. Juškienės, labai svarbu išdrįsti pasitikėti vaiku. Tam, papildo mokslininkė, reikia ir kantrybės:

„Man pačiai didžiausias iššūkis dirbant su vaikais – 30 sekundžių tylos. Atrodo, ji tokia begaliniai ilga, o tu kažkieno lyg įpareigotas, kad tos tylos nebūtų. Uždavei klausimą ir viliesi išsyk gauti atsakymą.“

Ta tyla, pasak dr. V. Juškienės, nėra tuščia. Bežodis tekstas nepateikia paruoštų formuluočių, todėl vaikas, turėdamas pakankamai laiko, gali pats įvardyti, ką mato ir ką apie tai galvoja. Mokytojas gali padėti kalbinėmis atramomis, pasiūlyti tinkamesnę formuluotę, paskatinti pagrįsti savo nuomonę.

„Nuo mokytojo priklauso, kaip tekstas bus prakalbintas. Nes niekas kitas, tik mokytojas geriausiai pažįsta savo mokinius“, –  įsitikinusi edukologė. Jos teigimu, bežodžiai tekstai pirmiausia gali stiprinti vaikų sakytinę kalbą, tačiau kūrybiškai juos naudojant galima plėsti ir žodyną, mokytis gramatikos.

Ką suaugusieji gali išmokti iš bežodės knygos?

Po tyrimo pasikeitė ir pačios mokslininkės požiūris į vaikų „skaitymą“.

„Aš „įsimylėjau“ bežodžius tekstus. Ypač knygas. Mes net neįsivaizduojame, ką geba mūsų vaikai. Jie pamato ir pasako tokių dalykų, kurių nesugalvotum“, – šypsosi ji.

Jos teigimu, bežodžių tekstų pasaulis gali būti terpė ne tik vaikams augti, bet ir mokytojams stiprinti pasitikėjimą vaikų galiomis. Taigi atsivertus knygą be žodžių, verta ne iš karto aiškinti vaikui, ką jis turėtų joje pamatyti. Verčiau paklausti: „O ką tu čia matai?“

 

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė