Įdomu

2019-01-18

Rima Urbonaitė. Seimo narių skaičiaus mažinimas: kas ką bando apgauti?

img-82

Ne pirmą ir veikiausiai ne paskutinį kartą tenka grįžti prie senos ir jau tampančios amžinos temos – Seimo narių skaičiaus mažinimo. Tenka grįžti dėl to, kad patys politikai, kurie šiuo klausimu manipuliuoja jau ne pirmus metus, vis apie tai prabyla. Šįkart kalbomis neapsiribota, jau kreiptasi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), siekiant įregistruoti iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui paskelbti. Parašų rinkimas turėtų prasidėti netrukus. Nors per šešis mėnesius surinkti 300 tūkst. parašų įprastai nėra lengva, šįkart, žinant rinkėjų nuotaikas, tai gali būti nesunkiai įveikiama užduotis. Tačiau kas už to slypi?
O už to slypi visiškas populizmas ir ignoravimas argumentų, kurie tokia iniciatyva verčia ne tik abejoti, bet ir rimtai signalizuoja apie iniciatorių trumparegiškumą, prieš rinkimus siekiant trumpalaikių tikslų. Vienintelis pačių iniciatorių argumentas – šalies gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tiesa, tai, kad kartu dedamos pastangos (nors labiau jos imituojamos) padidinti piliečių skaičių (dvigubos pilietybės referendumo iniciatyva), iniciatoriams nekelia jokių problemų. O dėl logikos viskas labai paprasta – arba ji yra, arba jos nėra. Rengti referendumą argumentuojant, kad gyventojų sumažėjo, ir rengti kitą referendumą, kuriuo piliečių skaičių siekiama padidinti, neatrodo logiška. Bet čia turbūt „valstiečių“ ta kiek kitokia, naujoviška „logika“.
O argumentų, verčiančių rimtai abejoti tokia iniciatyva, netrūksta. Pirmiausia reikėtų pažymėti, jog nors gyventojų šalyje mažėjo, rinkėjų skaičius išliko beveik nepakitęs. VRK duomenimis, 1992 metų Seimo rinkimuose rinkėjų buvo 2 549 952, 1996 metų – 2 597 530, 2000 metų – 2 626 321, 2004 metų – 2 666 196, 2008 metų – 2 696 090, 2012 metų – 2 588 418, 2016 metų – 2 514 657. Taigi jokio akivaizdaus mažėjimo, kuris kartu papildytų ir gyventojų skaičiaus mažėjimo faktą bei nors kiek sustiprintų tą vienintelį argumentą „už“, fiksuoti negalime. Visiems aišku, jog ne skaičiukai ir statistika lemia tokius sprendimus. Tai visuomenės užsakymas, atsiradęs iš labai ilgai trunkančio nusivylimo Seimu ir jo darbu. Tačiau politikai visiškai ignoruoja tai, jog, pasiduodami tokioms rinkėjų užgaidoms, kurios būtų tiesiog tam tikra keršto išraiška, patys pripažįsta, kad dirba blogai ir yra verti tokios „bausmės“. Tiesa, jei būtų rinkėjų valia, turbūt jie apskritai sakytų, kad reikia paleisti dūmais šią įstaigą. Taigi „valstiečiai“, žadėję visai kitos kokybės politiką ir kitokį Seimą, nusprendžia, jog kur kas paprasčiau pataikauti rinkėjų emocijoms, o ne tapti tuo avangardu, kuris kuria proveržį ir nors kiek geba gerinti paties Seimo įvaizdį. Jokiu lengvu mostu tas įvaizdis tikrai nepagerės, o potencialas dirbti pagal kitus kokybės standartus savaime irgi neatsiras, jei apie tai bus tik kalbama, bet nieko nedaroma. Dar vienas svarbus dalykas – Seimo darbo kokybė.
Nesuprantama, kaip ji pagerėtų sumažėjus Seimo narių skaičiui. Ji dėl to niekaip nepagerės. Ji gali gerėti tik pasikeitus patiems Seimo nariams. O juos pakeisti gali rinkėjai, jų elgesys turi keistis. Atsakomybę turėtų prisiimti ir partijos, keldamos kandidatus tiek vienmandatėse apygardose, tiek daugiamandatėje apygardoje. Bet tai turbūt utopija. Ir vis dėlto renka rinkėjai, jie vertina, kas turėtų jiems atstovauti. Dažnai girdimi priekaištai dėl dalies Seimo, išrenkamo pagal sąrašus daugiamandatėje apygardoje, taip pat yra abejotini. Pažvelkime, kokie parlamentarai yra išrenkami vienmandatėse apygardose.
Dar prisiminkime, kad rinkėjai gali reitinguoti sąrašinius kandidatus. Tik, deja, net ne visi sugeba pasinaudoti tokia teise. Todėl, sumažėjus Seimo narių, kokybė niekaip nepasikeis. Sumažės galbūt net pakankamai kompetencijų turinčiųjų skaičius, vienas jų kartais gali atsverti visą grupę neprofesionalias iniciatyvas teikiančių asmenų. Priimant sprendimus taip pat svarbų vaidmenį atlieka interesų grupės. Joms liktų mažiau parlamentarų, kuriuos reikia įtikinti bei paveikti. Galimų filtrų ir barjerų, kurie galbūt leistų išvengti klaidų, tokiu atveju tiesiog sumažėtų. Taigi jokios realios naudos toks sprendimas neduos. Visuomenė galbūt „nuleis garą“, politikai susikraus tam tikrą politinį kapitalą. Bet jis bus trumpalaikis. Niekas nepasikeis, pasitikėjimas bus toks, koks buvęs.
Tada vėl mažinti parlamentarų skaičių?.. Bet „valstiečiai“ supranta, ką daro. Prieš rinkimus užteks viso labo tokios iniciatyvos, kad jie pagerintų savo politinę karmą. Didžiausia problema ir yra ta, jog jie puikiai supranta visus dėstomus argumentus. Bet „valstiečiai“, kaip ir ankstesni su tokiomis iniciatyvomis žaidę politikai, yra tokie ciniški, jog visuomenės silpnumą gali panaudoti prieš ją pačią, manipuliuoti ja vien tam, kad palengvintų sau kelią užsitikrindami valdžią.
Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt