Įdomu

2018-07-10

Mindaugas Kiškis. ES autorių teisių „reforma“ dinozaurams ir kolūkiečiams

mindaugaskiskis

Autorių teisės yra intensyviai „reformuojamos“ ES daugiau nei tris dešimtmečius. Dar devyniasdešimtaisiais būdamas studentas rašiau referatus apie ES autorių teisių reformas „atveriančias kelią“ informacinei visuomenei. Nepaisant to, kelias išlieka labai duobėtas ir ES vis labiau atsilieka ne tik nuo JAV, bet ir nuo tokių šalių kaip Kinija ar Pietų Korėja. Eilinį kartą ES institucijos įtikinėja mus, kad informacinei visuomenei reikia dar vienos reformos! Paradoksalu, bet JAV autorių teisių įstatymai paskutinį kartą reformuoti 1996 m. ir veikia geriau nei ES.
Žinia, JAV nėra tokių unikalių europinių „inovacijų“ kaip tuščių laikmenų ir įrangos mokesčiai, sui generis teisės į duomenų bazes ir pan., kurios turėjo sukelti kūrybos proveržį ES, bet realiai kelia tik autorių teisių tarpininkų rietenas dėl didesnio kąsnio ir realaus talento emigraciją. 2001 m. ES autorių teisių reforma (Direktyva 2001/29/EC) ir 2004 m. reforma (Direktyva 2004/48/EB) buvo skambiai pavadintos „informacinės visuomenės“ reformomis, tačiau pasirodo jos jau paseno ir reikia naujos autorių teisių „reformos“, kurią pradėjo svarstyti Europos Parlamentas.
Tiesa, 2012 m. turėjome panašią „reformų“ iniciatyvą geriau žinomą kaip ACTA, kuriai buvo pasipriešinta ir Lietuvoje. Tikrosios „reformų“ priežastys yra visai kitos. Autorių teisių tarpininkai ir leidybos „baronai“ iki šiol neišmoko užsidirbti internete, todėl eilinį kartą mojuoja „vargšų autorių“ vėliava ir prašo, kad valstybė jėga atriektų jiems didesnę pyrago dalį iš tų, kurie tai daryti išmoko, o taip pat ir eilinių piliečių. Vietoje to, kad išskaidrinti autorių „kolūkių“ (kolektyvinio administravimo asociacijų) veiklą, kurios drumzlėse skęsta autorių vardu renkami milijonai, siūlomi nauji mokesčiai internetui, cenzūra, autorių teises eilinį kartą siūloma išplėsti. Vietoje to, kad įgalinti autorių teisių vartotojus (pvz. panaikinti geoblokavimą „vieningoje skaitmeninėje rinkoje“), vartotojams siūloma uždėti apynasrį, kad šiukštu nedrįstų savaip panaudoti net mažyčių dalių didžiųjų leidybos dinozaurų generuojamo turinio.
Bibliotekų ir švietimo įstaigų galų gale išvargtos išimtys dėl kūrinių panaudojimo švietimui aplipintos daugybe sąlygų ir ribojimų, kad realiai būtų nepanaudojamos. Kad būtų stipriau, šie „kolūkiai“ ir „dinozaurai“ prisidengia ašarojančiais autoriais, pasiruošusiais kameroms ir žurnalistams pacituoti jiems į lūpas įdėtą propagandą dėl situacijos nesuvokimo arba paprasčiausio godumo – „dėl trupinio aukso gardaus valgio šaukšto“.
Beje, Lietuvos istorijoje turime daug pavyzdžių, kaip lengva kūrybines asmenybes suvedžioti didžiojoje politikoje. Viskas dar pasūdoma dramatizuotais kaltinimais apie pirataujančius interneto vartotojus. Beje, pasirinkti ašarojantys autoriai paprastai nėra naujos kartos skaitmeninio turinio kūrėjai. Neteko girdėti, kad pvz. KSI ar PewDiePie (beje, abu europiečiai ir sėkmingiausi pasaulyje skaitmeninio turinio autoriai) pasigestų autorių teisių trūkumo ar mokesčių interneto nuorodoms. Naujoji autorių teisių „reforma“ tam tikra prasme yra reformos parodija, kadangi visuomenei labiausiai rūpimi klausimai, tokie kaip ribotas skaitmeninis turinys atskirose ES šalyse, tarp jų Lietuvoje, vartotojų kuriamo turinio autorių teisės arba kolektyvinio administravimo reforma, įgalinanti skaidrų lėšų paskirstymą visiems autoriams (tarp jų pvz. tinklaraštininkams) iš jos apskritai eliminuoti.
Iš to kas siūloma labiausiai abejotini yra Direktyvos 3, 11 ir 13 straipsniai dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje. Pirmuoju (3 str.) siūloma dar griežčiau riboti prieigą prie autorių teisėmis saugomo turinio (gauti tekstus ir duomenis), jeigu esate paprastas pilietis ar verslininkas, o ne mokslininkas ar mokslo institucija. Antruoju (11 str.) nustatomos naujos teisės su skaitmeninio naudojimo būdais susijusių spaudos publikacijų apsaugai, suteikiamos spaudos publikacijų leidėjams (bet ne piliečiams!) ir galiojančios 20 metų, už kurias bus renkamas „teisingas atlyginimas“.
Kitais žodžiais tariant – nauji mokesčiai. Trečiuoju (13 str.) įteisinama cenzūra, kuri užtikrina, jog mes, vartotojai, net ir netyčia neįžengtume į autorių teisių „baronų“ valdas. Visos šiuos nuostatos eiliniams autoriams bus paprasčiausiai nepasiekiamos, kadangi visos intelektinės nuosavybės teisės ir jų gynimas jau seniai yra per brangus ir sudėtingas, o ES reguliavimas prie to tik prisideda. Tačiau didiesiems žaidėjams (ypač minėtiems „kolūkiams“ ir „dinozaurams“) tai nauji papildomi įrankiai paprasčiausiai slopinti konkurenciją, naujus skaitmeninio turinio verslo modelius (startuolius) ir drąsesnius piliečius.
Net ir pozityviosios reformos nuostatos (4 str.), kurių kaip oro reikia skaitmeninių bibliotekų, skaitmeninių ir nuotolinių studijų legalizavimui (jos šiuo metu vykdomos pažeidžiant autorių teises, ar geriausiu atveju pilkojoje zonoje), aplipintos tokiu teisiniu „dumblu“, kad maksimaliai apsunkinti jų praktinį pritaikymą. Be to, nepamirštas eilinis mokestis – „teisingas atlyginimas“ autorių teisių turėtojams. Mojuojant autorių teisių vėliava Europa jau eilinį kartą vedama į klystkelius. Jei esate Europos Sąjungos pilietis, kuriam ne vis vien, laikas naujiems mitingams prieš tokias netikras reformas.
Mindaugas Kiškis yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius. Koemntaras publikuotas portale 15min.lt