Mykolo Römerio gyvenimas nestigo įvairių spalvų: aristokratijos vaikas, domėjęsis liaudimi ir paprastų žmonių gyvenimu; tribunolo teisėjęs nesigėdijęs užtarti savo kaimynų; apkeliavęs Europą, bet labiausiai mylėjęs gimtąjį Bagdoniškį.
Mykolas Römeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio raj.), bajorų Mykolo Kazimiero Römerio ir Konstancijos Tukałło šeimoje. Pagal giminės tradiciją M. Römeris buvo ruošiamas politinei ir visuomeninei veiklai. 1890–1892 m. pasimokęs Vilniaus gimnazijoje, jis buvo išsiųstas į specialiai bajorų vaikams skirtą Peterburgo Imperatoriškąją teisės mokyklą. Baigęs ją, bet nenorėdamas tarnauti caro įstaigose, M. Römeris išvyko į Vakarus. Trumpai pastudijavęs Krokuvoje 1902 m. atvyko į Paryžių ir įstojo į privačią prestižinę Laisvųjų politinių mokslų mokyklą (École libre des Sciences Politiques). Besimokant Paryžiuje įvyko lemiamas M. Römerio pasaulėžiūros ir biografijos posūkis. Jis Juozo Petrulio dėka pasuko lietuviškumo link. Iš pradžių M. Römeris atsisakė prisidėti prie lietuvių studentų draugijos, nes jautėsi esąs lenkas. Bet J. Petrulio įtikintas, kad Lietuva apima daugybę skirtingų žmonių ir grupių, M. Römeris 1904-ais tapo lietuvių studentų draugijos „Lithuania“ aktyviu nariu.
1905 m. atvykęs į Vilnių M. Römeris įkūrė politinį judėjimą, kuriuo siekė suvienyti šio krašto tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų) jėgas, kuriant modernią demokratinę Lietuvą. Judėjimui prigijo pavadinimas „krajovcai“ (kraštiečiai), vieno bendro krašto piliečiai. M. Römeris su bendraminčiais šias savo idėjas skleidė per įkurtą dienraštį Gazeta Wileńska (Vilniaus laikraštis). Po 1905 metų revoliucijos jis buvo apkaltintas maišto prieš Rusijos imperiją kurstymu ir jam teko bėgti iš Lietuvos krašto pasislėpus po moterų sijonais ant karietos grindų. Vėliau Krokuvoje jis susipažino su Juozapu Herbačiausku, turėjusių didelį lietuvių periodinės spaudos archyvą. Šis archyvas, M. Römeriui suteikė galimybę paruošti „Litwa“ (1908), fundamentalią knygą apie lietuvių tautinį judėjimą.
1915 m. M. Römeris įstojo į Juzefo Pilsudskio organizuojamus lenkų savanorių legionus, tikėdamasis, kad kovodamas už Lenkiją jis prisidės ir prie Lietuvos bei kitų Europos tautų laisvės. Kadangi jis buvo gerbiamas tiek lietuvių, tiek lenkų Pilsudskis jam 1919 m. siūlė tapti prolenkiškos Lietuvos vyriausybės vadovu. M. Römeris, matydamas, kad lietuvių interesų tokioje Lietuvoje nebūtų paisoma, atsisakė.
1920 m. sulaukęs kvietimo dirbti Kauno apygardos teisėju, M. Römeris sugrįžo į Lietuvą. Čia jam teko kurti vos pradėjusią gyvuoti valstybės teismų sistemą. Nepriklausomoje Lietuvoje M. Römeris tapo vienu žymiausių visuomenės asmenų, garbingiausių autoritetų. Buvo Vyriausiojo tribunolo teisėjas, Valstybės Tarybos narys, Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) teisės profesorius, pagaliau net septynerius metus – universiteto rektorius. Ypač teisės srityje M. Römeris nuveikė labai daug, kad Lietuva taptų europietiška, teisingumo principais ir pagarba žmogui besiremianti valstybė. Plėtojo teismų sistemą, sukūrė lietuviškąjį konstitucinės teisės mokslą ir diegė konstitucingumo principus Lietuvos įstatymuose, ugdė nepriklausomos Lietuvos teisininkų kartas, siekdamas čia suformuoti europietiškas teisines normas.
Lietuvai atgavus Vilnių, M. Römeris kartu su Teisės fakultetu ten persikėlė. Bet jau netrukus, priverstas dėstyti studentams sovietinę konstitucinę teisę, užsitraukė komunistų partijos nemalonę dėl netinkamo požiūrio į SSRS konstituciją. Jis buvo įtrauktas į NKVD sąrašus, bet jo represuoti nespėta. Per Lietuvą einant nacių ir Raudonosios armijos frontui 1944 m. jis praleido gimtajame Bagdoniškyje. Grįžęs į nuniokotą Vilnių, čia pagyveno neilgai - 1945 m. vasario 22 d. mirė. Palaidotas Rasų kapinėse.
Nuotraukoje Mykolas Römeris su savo seserimi Maria 1908 metais. Nuotrauka iš šeimos archyvo.
Parengta pagal:
Maksimaitis. Mykolas Römeris—Lietuvos sūnus. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 2006.
Deviatnikovaitė. Lietuvos teisininkas Mykolas Römeris. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 2025.
Kvietkauskas. Riomeris. Šaltiniai. http://www.šaltiniai.info/
