Pastaraisiais metais mokykla vis dažniau atsiduria visuomenės lūkesčių centre. Iš jos tikimasi ne tik akademinių pasiekimų, bet ir emocinio saugumo, kritinio mąstymo, pilietiškumo, atsparumo dezinformacijai bei pasirengimo krizėms.

Tačiau kyla esminis klausimas: ar pati švietimo sistema yra pakankamai atspari, kad galėtų ugdyti atsparų žmogų?

Apie mokyklą kaip bendruomenę, saugumo jausmą, kritinio mąstymo ugdymą, vertinimo spaudimą ir visuomenės atsparumą kalbamės su prof. dr. Natalja Istomina, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto prodekane mokslui, ir prof. dr. Jolanta Urbanovič, šio fakulteto profesore bei Švietimo vadovų MPA magistrantūros studijų vadove.

Atsparumas prasideda gerokai anksčiau nei krizė

Pastaraisiais metais visuomenės atsparumo sąvoka dažniausiai buvo siejama su geopolitinėmis grėsmėmis, civiline sauga ar institucijų pasirengimu krizėms. Tačiau, pasak prof. dr. Nataljos Istominos, šiandien tampa vis aiškiau, kad atsparumas yra daug platesnis reiškinys.

„Ilgą laiką atsparumą supratome kaip institucijų gebėjimą reaguoti į grėsmes. Tačiau visuomenės atsparumas prasideda gerokai anksčiau nei pati krizė. Jis formuojasi kasdienėje žmonių patirtyje, jų santykiuose, pasitikėjime vieni kitais ir bendruomenėmis“, – sako profesorė.

Anot mokslininkės, atspari visuomenė geba išlikti stabili neapibrėžtumo sąlygomis, nepasiduoti panikai, manipuliacijai ar susipriešinimui. Tam svarbus ne tik institucinis pasirengimas, bet ir žmonių gebėjimas bendradarbiauti, diskutuoti bei priimti sudėtingus sprendimus. Todėl atsparumo tema vis dažniau grįžta į mokyklą. Būtent čia formuojasi pirmosios patirtys, susijusios su bendruomene, konfliktų sprendimu, nuomonių įvairove ir gebėjimu veikti neapibrėžtumo situacijose.

„Šiandien atsparumas tampa ne tik nacionalinio saugumo, bet ir santykių, pasitikėjimo bei švietimo kultūros klausimu“, – pabrėžia prof. dr. N. Istomina.

Mokinių saugumą labiausiai stiprina priklausymo bendruomenei jausmas

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo žinių apie konfliktus, patyčias ar smurto atvejus mokyklose. Ar tai pavienės situacijos, ar gilesnių procesų ženklas?

Prof. dr. Jolantos Urbanovič teigimu, dažnai tai yra ilgą laiką besikaupiančių problemų išraiška.

„Tokie incidentai atskleidžia emocinį nuovargį, silpnėjančius santykius ir mažėjantį bendruomeniškumo jausmą“, – teigia profesorė.

Kartu su kolegomis atlikusi tyrimą apie mokinių saugumo jausmą mokykloje, paremtą PISA 2022 Lietuvos duomenimis, prof. dr. Jolanta Urbanovič atkreipia dėmesį į reikšmingą tendenciją: stipriausias mokinių saugumo jausmo veiksnys yra ne kontrolės priemonės ar formalios taisyklės, o priklausymo mokyklai jausmas.

„Mokiniai saugiausiai jaučiasi tada, kai jaučiasi priimti, matomi ir reikalingi bendruomenei. Tai svarbi žinia tiek mokyklų vadovams, tiek švietimo politikos formuotojams“, – sako pašnekovė.

Profesorės teigimu, ši išvada verčia kitaip pažvelgti į saugumo sampratą. Vien prevencinių programų ar techninių priemonių nepakanka. Mokykla negali būti tik akademinių rezultatų siekianti organizacija – ji turi būti bendruomenė.

Paradoksas: iš mokyklos tikimės daugiau, nei leidžiame jai būti

Pašnekovės atkreipia dėmesį į vieną svarbiausių šiuolaikinio švietimo prieštaravimų. Iš mokyklos tikimasi ugdyti emociškai atsparius, kritiškai mąstančius ir pilietiškai aktyvius žmones. Tačiau pati sistema dažnai veikia nuolatinio spaudimo sąlygomis – reformų gausa, administracine našta, egzaminų logika ir nuolatiniu rezultatų matavimu.

„Mes tikimės emociškai atsparaus vaiko, bet kuriame emociškai pervargusią sistemą“, – sako prof. dr. Jolanta Urbanovič.

Anot profesorės, ilgalaikėje perspektyvoje visuomenės atsparumas prasideda ne nuo kontrolės mechanizmų ar papildomų taisyklių. Jis prasideda nuo kasdienės mokinio patirties mokykloje – ar jis jaučiasi girdimas, vertinamas ir priklausantis bendruomenei.

Atsparumas šiandien tampa mąstymo klausimu

Kalbėdama apie visuomenės atsparumą, prof. dr. Jolanta Urbanovič pabrėžia, kad šiuolaikinės demokratijos tampa pažeidžiamos ne tik dėl ekonominių ar geopolitinių grėsmių. Vis dažniau lemiamą vaidmenį atlieka gebėjimas suprasti informaciją, kritiškai ją vertinti ir dalyvauti viešajame gyvenime.

„Atsparumas šiandien vis labiau tampa kognityvine kompetencija. Tai gebėjimas atsispirti manipuliacijai, kritiškai interpretuoti informaciją ir veikti sudėtingomis aplinkybėmis“, – teigia profesorė.

Ji primena, kad naujausi tarptautinio suaugusiųjų kompetencijų tyrimo PIAAC duomenys rodo nerimą keliančią tendenciją – net dalis aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių nepasiekia bazinio funkcinio raštingumo lygio. Tai reiškia, kad diplomas savaime negarantuoja gebėjimo kritiškai vertinti informaciją ar atskirti faktus nuo interpretacijų.

Tačiau, pasak mokslininkės, dar svarbiau yra ne vien tai, kokius vidurkius rodo šalys ar kiek jose yra aukštų pasiekimų žmonių. Demokratinės visuomenės atsparumą lemia ir tai, kokie kompetencijų atotrūkiai formuojasi pačios visuomenės viduje.

„Jeigu visuomenė ima fragmentuotis pagal gebėjimą suprasti informaciją ir orientuotis sudėtingoje tikrovėje, silpnėja ir pats demokratijos pagrindas. Tuomet žmones skiria ne tik skirtingos nuomonės, bet ir skirtingas pačios realybės suvokimas“ , – sako prof. dr. Jolanta Urbanovič.

Pasak profesorės, šiandien vis svarbiau ne tik gerinti bendrus švietimo rezultatus, bet ir mažinti kompetencijų atotrūkius tarp įvairių visuomenės grupių.

Ar mokykla dar turi erdvės ugdyti kritinį mąstymą?

Viešosios diskusijos dėl įvairių ugdymo turinio temų dažnai parodo, kaip sunku šiandien kalbėti apie sudėtingus socialinius reiškinius.

Prof. dr. Natalja Istomina atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau matome situacijas, kai informacija ištraukiama iš konteksto ir tampa emocingų diskusijų objektu.

„Problema dažnai slypi ne pačioje užduotyje ar temoje, o tame, kaip greitai informacija gali būti fragmentiškai interpretuojama ir emocionalizuojama“, – sako profesorė.

Anot pašnekovės, tai keičia ir pačią viešosios diskusijos kultūrą. Vis mažiau lieka erdvės argumentų analizei, konteksto supratimui ar skirtingų pozicijų aptarimui. Būtent todėl kritinio mąstymo ugdymas tampa sudėtingesnis nei bet kada anksčiau.

„Kritinis mąstymas negimsta sterilioje aplinkoje. Jis formuojasi diskusijoje, gebėjime abejoti, svarstyti ir matyti skirtingas perspektyvas“, – pabrėžia prof. dr. Natalja Istomina.

Mokslininkė pastebi ir kitą tendenciją – didėjančią baimę būti neteisingai suprastam.

„Mokytojai, vadovėlių autoriai ar mokyklų vadovai kartais pradeda galvoti ne tik apie ugdymo tikslus, bet ir apie galimą viešą reakciją. Kyla rizika, kad atsiras savicenzūra, o sudėtingų temų bus vengiama vien dėl baimės sulaukti kritikos“, – teigia profesorė.

Tačiau demokratinė visuomenė, pasak prof. dr. N. Istominos, negali būti atspari, jeigu joje nyksta gebėjimas kalbėtis apie sudėtingus klausimus.

Ką iš tikrųjų skatina švietimo sistema?

Abi profesorės sutaria, kad šiandieninė švietimo sistema susiduria su esmine dilema.

Viešai deklaruojame kūrybiškumo, kritinio mąstymo, pilietiškumo ir atsparumo svarbą. Tačiau praktikoje vis dar dominuoja standartizuoti vertinimai, egzaminai ir išmatuojami rezultatai.

„Gebėjimai, kurie svarbiausi demokratinės visuomenės atsparumui – dialogas, kritinis sprendimas, atsparumas manipuliacijai ar veikimas neapibrėžtumo sąlygomis, – yra būtent tie, kuriuos sunkiausia išmatuoti“, – sako prof. dr. Jolanta Urbanovič.

Prof. dr. Natalja Istomina apibendrina, kad taip formuojasi paradoksas – švietimo sistemos vis tiksliau matuoja pasiekimus, tačiau visuomenės tampa vis trapesnės demokratiniu ir informaciniu požiūriu.

Krizės metu paaiškėja, ar mokykla yra bendruomenė

Neseniai Vilniaus regione paskelbtas oro pavojus tapo dar vienu priminimu, kad mokykla krizės metu atlieka kur kas platesnį vaidmenį nei vien ugdymo funkciją.

„Krizės akimirkomis mokykla tampa bendruomenės stabilumo centru. Mokytojams tenka ne tik rūpintis vaikų saugumu, bet ir komunikuoti su tėvais, mažinti emocinę įtampą bei priimti sprendimus turint ribotą informaciją“, – sako prof. dr. Natalja Istomina.

Pasak profesorės, tokiose situacijose svarbiausiu veiksniu tampa ne instrukcijos ar procedūros, o pasitikėjimas.

Prof. dr. Jolanta Urbanovič priduria, kad šios situacijos taip pat atskleidžia nevienodą mokyklų pasirengimą.

„Kol kas daug kas priklauso nuo konkretaus vadovo, savivaldybės ar pačios mokyklos iniciatyvos. Tačiau jei kalbame apie visuomenės atsparumą, tai jau yra nacionalinės švietimo politikos klausimas“, – teigia profesorė.

Atspari visuomenė prasideda mokykloje

Pašnekovės sutaria, kad visuomenės atsparumas neprasideda krizės metu. Jis formuojasi kasdienėje mokyklos veikloje – santykiuose, pasitikėjime, bendruomeniškume ir gebėjime diskutuoti apie sudėtingus dalykus.

Jeigu iš mokyklos tikimės ugdyti kritiškai mąstančius, bendradarbiaujančius ir atsparius žmones, turime klausti ne tik, ko reikalaujame iš mokinių, bet ir kokias sąlygas kuriame pačiai mokyklai.

Nes ilgalaikėje perspektyvoje visuomenės atsparumą lemia ne vien institucijų pasirengimas krizėms. Jį lemia ir tai, ar mokykla išlieka vieta, kurioje žmogus mokosi pasitikėti, bendradarbiauti, suprasti kitą ir atsakingai veikti sudėtingame pasaulyje.

Daugiau įžvalgų apie švietimo vaidmenį kuriant visuomenės atsparumą kviečiame išgirsti MRU ir 15min tinklalaidės „Kas bus rytoj?“ laidoje „Ar švietimas gali užtikrinti visuomenės atsparumą?“: