Apie filosofiją, kuri neišsitenka akademiniame lauke, apie tikėjimą kaip įkvėpimo šaltinį ir apie klausimus, nuo kurių gali priklausyti žmonijos ateitis – pokalbis su Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesoriumi dr. Povilu Aleksandravičiumi.

Šis interviu gimė kalbantis apie naują filosofo profesinį etapą – dr. P. Aleksandravičius išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku ir jos pirmininku. Tačiau pokalbis natūraliai peržengė institucinius rėmus ir pasuko link platesnių temų: kas yra žmogus technologijų amžiuje, ar visuomenė gali vienytis be priešo, ir kokie klausimai šiandien svarbiausi filosofijoje. MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesorių kalbino MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė.

-       Ką Jums asmeniškai reiškia Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko statusas? Ar šį įvertinimą labiau matote kaip savo iki šiol nueito kelio apibendrinimą, ar kaip naujų įsipareigojimų pradžią? Kokią vietą ši institucija užima Lietuvos intelektiniame gyvenime šiandien?

-       Lietuvių katalikų mokslo akademija yra viena seniausių akademinių įstaigų Lietuvoje, prieš keletą metų šventusių savo šimtmetį. Ji nenutraukė veiklos ir okupacijos metais, vienydama žymiausius išeivijos mokslininkus. Be abejo, būti šios institucijos akademiku yra didelė garbė, o kadangi buvau išrinktas ir jos pirmininku – milžiniška atsakomybė. Dažnai klausiama apie šios akademijos prigimtį ir prasmę. Ar mokslininkui yra svarbus tikėjimas? Kaip tai suderinti? Galbūt mokslo veikla – viena, o tikėjimas – kažkas kito, ir mes vienijamės ne kaip mokslininkai, o tik kaip tikintieji, kuriems priklausymas bendrai organizacijai reiškia tiesiog profesinius ryšius? Iš tiesų, mokslininkas gali būti puikus savo tyrimuose ir be tikėjimo. Tačiau gyvas tikėjimas yra kontaktas su viduje juntamu fundamentaliu šaltiniu, pamatine energija, kuri duoda papildomą impulsą visoms sąmoningoms veikloms, taip pat ir moksliniams tyrimams. Paprastai tariant, tikėjimas, jeigu jis išgyvenamas autentiškai, yra unikalus įkvėpimo šaltinis, sukuriantis ypatingą santykį su tikrove, kuri tiriama moksliškai.

Tik būtina suprasti, kad šis įkvėpimo šaltinis nediktuoja turinio, o veikiau nustato tam tikrus santykio su tikrove modalumus, kuriuos apibendrintai galima pavadinti meile. Kai mokslininkas myli savo tiriamą objektą, savo darbą, tai atsispindi rezultatuose. Ir tai – nuostabi patirtis, kuria ir dalinamės akademijoje, su smalsumu siekdami pažinti vieni kitų tyrimus, nepriklausomai nuo mokslo srities: akademijoje tarpusavyje bendrauja filosofai, gydytojai, istorikai, filologai, fizikai, matematikai, teologai, edukologai...

Beje, žodį „katalikų“ akademijos pavadinime reikia suprasti labai plačiai, pagal etimologinę jo prasme, kaip kažką, kas siekia visuotinimo, netgi begalybės. Jis pranoksta vienos iš krikščioniškų konfesijų (Romos katalikybės) ribas. Todėl atnaujintuose įstatuose pabrėžiame, kad akademijos nariais gali būti bet koks „krikščioniško nusiteikimo“ mokslininkas, t. y. tas, kuris minėtą įkvėpimą suvokia kaip Kristų, paslaptingai veikiantį žmonijos istorijoje, ir/ar vadovaujasi iš to kylančiu vertybiniu pasauliu.

  -       Jūsų tyrimų laukas apima filosofiją, religiją, politiką, technologijas. Koks klausimas Jus labiausiai traukia kaip mokslininką?

-       Negaliu įvardinti tik vieno klausimo, nes jų yra bent keletas ir visi man svarbūs. Todėl įvardinsiu tris.

Pirmiausia, mane nepaprastai domina žmogaus sąmonės ir smegenų santykis, taigi domiuosi filosofine antropologija, psichologija, neurologija. Populiarus įvaizdis, esą sąmonė tėra smegenyse vykstančių neuroninių procesų rezultatas, yra didelis supaprastinimas, realybė – kur kas sudėtingesnė. Be abejo, koreliacija tarp sąmonės ir smegenų yra nepaneigiama, bet ar ši koreliacija yra ekvivalencija? O jeigu sąmonė pranoksta smegenis, tuomet – kas ji yra ir iš kur ji kyla? Kas, tokiu atveju, yra žmogus? Iš kur jis? Kur jis eina? Manau, kelti šiuos fundamentalius visos filosofijos klausimus sąmonės ir smegenų ryšio tyrimų kontekste yra nepaprastai vaisinga.

Kitas mane dominantis klausimas: ar mūsų socialumas, buvimas kartu, būrimasis į kolektyvą (tautą, naciją, visuomenę...) gali būti varomas ne instinktų, o empatijos? Mus dažniausiai vienija minios instinktai, kuriems aktyvuoti yra reikalingas priešas. Visuomenė vienijasi, kai yra nurodomas priešas, kuris, beje, gali būti ne realus, o išgalvotas (kaip, pavyzdžiui, žydų tauta nacistinėje Vokietijoje), ir kai jį nurodo vadas, kuris gali būti ne gero linkintis lyderis, o psichopatinio pobūdžio diktatorius. Deja, toks vienijimosi būdas istoriškai yra vyraujantis. Ir jis – be galo žiaurus. Todėl žmonijos istorija – tai karų ir genocidų istorija. Mane domina, ar ir kaip įmanoma tai pakeisti, t. y. ar visuomenė gali konsoliduotis vedama dvasinio ir psichologinio ryšio, šiandien populiariai vadinamo empatija. Ar Aristotelio „socialinės draugystės“ idealą yra įmanoma realizuoti?

Mane taip pat domina ypatingai sunkus, bet fundamentalus ir įdomus klausimas: kas yra racionalumo šaltinis? Kaip filosofas, tyrinėju įvairias žmogiško mąstymo, t. y. racionalumo formas. Tačiau iš kur jos kyla? kas yra už mūsų žinojimo ribų ir kaip apie tai sužinoti? Skamba, žinoma, paradoksaliai. Bet žmogaus (pa)sąmonėje glūdi ypatingi pajėgumai, pranokstantys vien konceptualaus žinojimo ribas. Ir šie pajėgumai yra tokie, kad jie įgalina protą, įvairias racionalumo formas, kurios, netekusios ryšio su šiuo šaltiniu, tarsi ima graužti pačios save ir virsta steriliomis sistemomis. Antikoje buvo skiriami nous ir logos, Viduramžiais – intellectus ir ratio pajėgumai. Man rodos, šiandien, atsiradus dirbtiniam intelektui, yra būtina apie tai mąstyti. Nes DI turi tam tikrą logiką, tam tikrą racionalumą, bet jam neprieinamas racionalumo šaltinis. Mes, žmonės, DI akivaizdoje turėtume tampriau save sieti su proto ir žmogiškumo šaltiniu. Man rodos, tai gali būti tiesiog žmonijos išlikimo, o gal žmonijos naujo istorinio etapo klausimas.     

-       Jei reikėtų vienu sakiniu paaiškinti, ką tyrinėjate žmogui, nesusijusiam su filosofija, kaip tai pasakytumėte?

-       Bandau bent truputį suprasti, kas yra žmogus, iš kur jis ateina ir kur jis eina, taip pat – ką reiškia būti laimingu.

-       Dažnai pasisakote viešojoje erdvėje. Kodėl Jums svarbu kalbėti už universiteto ribų?

-       Manau, kad mokslininko misija – su mokslinių tyrimų rezultatais supažindinti visus žmones. Nes mokslas, žinojimas, jame keliami ir atsakomi klausimai yra esminis dalykas bet kurio žmogaus gyvenime. Žinoma, ne kiekvienas mokslininkas gali kalbėti viešoje erdvėje, žiniasklaidoje, plačiajai visuomenei. Tai – labai sunkus, daug energijos ir laiko užimantis darbas, kurio, beje, mūsų akademinė sistema praktiškai nevertina. Be to, reikia nugalėti baimes, sugebėti atlaikyti neracionalią minios kritiką, kartais – neapykantą ir pyktį, patyčias. Todėl tik nedaugelis mokslininkų kalba viešai, šią užduotį tenka prisiimti tik kai kuriems iš jų, galbūt pasižymintiems specifiniais sugebėjimais.  

-       Ar jaučiate, kad visuomenė girdi filosofus? Ko trūksta šiame dialoge?

-       Priklauso nuo filosofo. Jeigu filosofas neatsiplėšia nuo profesinio žargono, visuomenė jo negirdės. Nebent jo mintis paprasčiau paaiškintų kolegos ar mokiniai. Bet jeigu filosofas sugeba didelius dalykus išsakyti visiems suprantama kalba, jausdamas tuos, kuriems kalba, visuomenė jį tikrai išgirs. Žinoma, tokią kalbą atrasti ir tokia jausena pasižymėti nėra lengva, tai lyg specifinis, galbūt net įgimtas talentas. Bet istorija žino didelių filosofų, kurie sugebėjo kalbėti labai paprastai. Tiksliau, jie kalbėjo tarsi dvejais frontais – kaip filosofai profesionalai, kurių suprasti be specialių studijų neįmanoma, ir kaip populiarūs mąstytojai, prieinami visiems atviriems žmonėms. Šventas Augustinas, Tomas Akvinietis, Šopenhaueris ar net Heideggeris yra tokie pavyzdžiai. Bet, kaip tik ką paminėjau, žmonės turi būti bent truputį atsivėrę, bent truputį domėtis tuo, kas jiems nežinoma, kad išgirstų filosofinę mintį. Jeigu žmogus galvoja, kad jis viską žino (o taip galvoti yra įprasta, nes taip veikia tam tikri psichologinės apsaugos mechanizmai), tai jis bus uždaras bet kokiai tikrai minčiai.

-       Kaip gimsta Jūsų tekstai: labiau iš akademinio darbo ar iš gyvenimo patirties?

-       Dabar jau iš gyvenimo patirties. Bet iki to reikėjo prieiti, išgyventi krizę. Kol buvau nepatyręs, tol visi tekstai gimdavo tik iš akademinio darbo. Jie nebuvo blogi, manau. Bet tikras tekstas turi ateiti iš patirties, kuri visada yra giluminio gyvenimo patirtis. Berods, Michel Foucault yra sakęs, kad tekstas ir pasąmonė – tai tas pats procesas. 

-       Ar yra knyga ar mąstytojas, kuris Jus labiausiai suformavo?

-       Disertaciją rašiau iš Tomo Akviniečio ir Martino Heideggerio. Jie neabejotinai mane formavo kadaise. Vėliau, prieš daugiau nei 10 metų, atradau Henri Bergsoną. Tada supratau, kad visada, net rašydamas disertaciją, kurioje Bergsono nėra, ieškojau būtent jo. Taigi, pastaruoju metu man akis atveria ar mąstymo keliu veda Bergsonas. Bet yra ir kitų. Tarkim, Paul Ricoeur. Yra daugybė, į kuriuos dar norėčiau įsigilinti, ir esu tikras, kad jie man padėtų suprasti pasaulį. Tačiau visada tai turės būti mano supratimas ir mano kelias, nes suvokiu ir gyvenu aš pats, ne kiti mano vietoje. Tai, žinoma, nereiškia izoliacijos. Atvirkščiai, tik atradus save patį (tiksliau, pradėjus atrasti...), tampa įmanoma autentiška bendrystė su kitais.

-       Kas Jus šiandien labiausiai neramina kaip žmogų, o ne kaip mokslininką? O kas teikia vilties?

-       Negaliu atskirti žmogaus nuo mokslininko, galbūt todėl, kad esu humanitaras: problemos, kylančios mokslininkui, mane domina ir kaip žmogų, ir vice versa. Mane labiausiai neramina geopolitinė pasaulio padėtis. Esame lyg ant parako statinės, nors tai ir banaliai skamba. Antras mane neraminantis dalykas – dirbtinio intelekto panaudojimas. Yra ginčijamasi dėl DI potencialo. Tačiau negalime abejoti, kad jis milžiniškas, ir, ko gero, teisūs tie, kurie teigia, jog tie, kurie valdys DI, valdys pasaulį. Todėl žmonijai yra būtina rasti tinkamą santykį su DI. Neveltui popiežius Leonas XIV savo pirmąją encikliką skyrė būtent DI klausimui. Pagaliau, trečias mane neraminantis dalykas: Europos silpnumas. Tiksliau, nesugebėjimas organizuoti savo potencialo ir jėgos, valios nebuvimas, nuolatinis drebėjimas tiek prieš pasaulio galinguosius diktatorius, tiek savo pačios piliečius (dėl ko nedaromos būtinos reformos). Šis silpnumas gali lemti, kad pralaimėsime kituose dvejuose frontuose – geopolitikoje ir DI valdyme. Visi šie trys faktoriai, jeigu padėtis nesitaisys, gali vesti link kažkokios globalios distopinės tvarkos. Ir tai jau būtų didelė nelaimė.

Kas teikia vilties? Europa buvo truputį pabudinta karo Ukrainoje, ji taip pat pademonstravo netikėtą tvirtybę Grenlandijos klausimu, bet iki normalaus blaivaus funkcionavimo – dar reikia žingsnių. Vis dėlto didžiausią viltį matau tame, kad dar neišprotėjusi žmonijos dalis, t. y. visos šalys, norinčios ir toliau gyventi demokratijoje, suvienys jėgas. Nežinau, kiek tai realu. Bet kokiu atveju, tai labai skubu. O toliau – viltį kelia tai, ką filosofijoje vadiname metafiziniu lygmeniu. Galbūt kažkur žmonijos sąmonės gelmėje, tarsi savisaugos nuo mirties instinktas, rasis naujas gyvybinis impulsas, kuris, panašiai kaip VI a. pr. Kr., keis „žmonijos ašį“ (K. Jasperso posakis). Galbūt tai transformuos mūsų mąstymą. Galbūt. Todėl tai – tik viltis.       

-     Žmogui visada buvo, yra ir bus svarbiausias tas pats klausimas: mirties klausimas. Nuo to, kokį santykį mezgame su savo mirtimi, priklauso visa kita. Jeigu įsivaizduojame nebūtį, tai atitinkamai ir gyvensime, kaip daugumas ir gyveno iki šiol. Bet neskubėkime įsivaizduoti nebūties. Viskas yra kur kas įdomiau.  

Nuotrauka: Lukas Kodis