Gegužės 20-ąją Mykolo Romerio universitete (MRU) vykęs susitikimas su profesoriumi dr. Rimantu-Alfonsu Petrausku tapo ne tik akademiniu pokalbiu apie technologijas, bet ir gyvu pasakojimu apie Lietuvos kelią į informacinę visuomenę. Diskusijų ciklo „Žmogus, visuomenė, valstybė“, skirto Universiteto 35-mečiui, renginyje susitiko technologijų istorija, valstybės transformacija ir asmeninė profesoriaus patirtis. 

Pokalbį vedė MRU vicerektorius doc. dr. Saulius Spurga, pabrėžęs išskirtinį svečio vaidmenį Lietuvos akademinėje ir technologinėje raidoje.  
 
Prof. dr. Rimantas-Alfonsas Petrauskas – vienas elektroninės valdžios ir informacinės visuomenės tyrimų pradininkų Lietuvoje, daugiau nei tris dešimtmečius savo veiklą siejęs su universitetu ir prisidėjęs prie modernios valstybės valdymo idėjų kūrimo. 

Vaikystė karo šešėlyje – pirmosios laisvės pamokos 

Profesoriaus pasakojimas prasidėjo nuo vaikystės prisiminimų, kurie atskleidė sudėtingą pokario Lietuvos atmosferą. 

„Pirmi atsiminimai – karas“, – sakė jis, prisimindamas sirenas, slėpimąsi rūsyje ir nuolatinę įtampą, kai žmonės vakare laukdavo, ar į kiemą įsuks sunkvežimiai su trėmėjais.  

Šeimoje augęs būsimas profesorius anksti suprato, ką reiškia gyventi sistemoje, kurioje baimė tampa kasdienybės dalimi. Didelę įtaką jam darė tėvas – mikrobiologas, tarpukariu studijavęs Austrijoje. Būtent jis sūnui įskiepijo vertybę nepasiduoti ideologiniam spaudimui. 

Technika kaip smalsumo ir laisvės erdvė 

Dar mokykloje Rimantą-Alfonsą Petrauską traukė technika ir radijo elektronika. Jis lankė technikų būrelius, konstravo radijo imtuvus, mokėsi Morzės abėcėlės ir eksperimentavo su laidais bei puslaidininkiais. 

„Ištiesi laidą apie 20 metrų ir gali išgirsti radiją. Tai buvo stebuklas“, – prisiminė profesorius.  

Baigęs mokyklą jis pasirinko studijas Kauno politechnikos institute, kur studijavo radioelektroniką. Tuo metu ši sritis Sovietų Sąjungoje buvo glaudžiai susijusi su karine pramone ir vadinamosiomis „pašto dėžutėmis“ – slaptomis gamyklomis bei tyrimų centrais. 

Vis dėlto profesoriui svarbiausia buvo ne sistema, o technologijų pažinimas ir kūryba. 

Nepriklausomybė atvėrė naują mąstymo etapą 

Vienu svarbiausių lūžių profesorius įvardijo pirmąsias keliones į Vakarus atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Ypač reikšminga tapo išvyka į tarptautinį simpoziumą Oksforde 1990-aisiais. 

Ten jis pirmą kartą iš arti pamatė vakarietišką požiūrį į mokslą ir inovacijas. 

„Iš šešių nesąmonių viena praeina“, – jam sakė konferencijos dalyviai, kalbėdami apie naujų idėjų paiešką.  

Ši patirtis paskatino kitaip žiūrėti į universitetą ir technologijų vaidmenį valstybėje. Profesorius suprato, kad pažanga gimsta ne iš kontrolės, o iš atvirumo eksperimentui ir naujam mąstymui. 

Policijos akademija ir universiteto kūrimas 

1990 metais Rimantas-Alfonsas Petrauskas prisijungė prie tuomet kuriamos Lietuvos policijos akademijos – institucijos, kuri vėliau tapo Mykolo Romerio universitetu. Jis buvo vienas pirmųjų naujai kuriamos aukštosios mokyklos darbuotojų. 

„Manęs paklausė tik vieno – ar dirbsi mokslą“, – prisiminė profesorius.  

Pirmieji universiteto metai buvo sudėtingi – trūko finansavimo, infrastruktūros, nebuvo aišku, kaip vystysis pati valstybė. Sausio 13-osios laikotarpiu dėstytojams teko ne tik ruoštis paskaitoms, bet ir budėti universiteto teritorijoje saugant instituciją nuo galimų išpuolių. 

„Stovėdavau ir žiūrėdavau, kur pasuks tanketė“, – pasakojo jis.  

Šios istorijos atskleidžia, kad universitetas tuo metu buvo ne tik akademinė, bet ir valstybės kūrimo erdvė. 

Elektroninė valdžia: idėja, kuri aplenkė laiką 

Viena svarbiausių profesoriaus veiklos krypčių tapo elektroninės valdžios ir informacinės visuomenės tyrimai. Tuo metu Lietuvoje tai buvo beveik nežinoma sritis. 2001 metais jo iniciatyva MRU buvo pradėta viena pirmųjų elektroninės valdžios magistrantūros programų Europoje. Tačiau iš pradžių ši idėja sulaukė skeptiškų reakcijų. 

„Ministerijoje mums pasakė: „Kas čia per mada? Ką, elektroninę chemiją dabar kursime?““  

Nepaisant skepticizmo, programa buvo įgyvendinta, o MRU mokslininkų darbai apie „e-governance“ pateko į tarptautines elektroninės valdžios tyrimų publikacijas. Profesorius pabrėžė, kad elektroninė valdžia nėra vien technologija. Tai – valstybės valdymo filosofijos pokytis, kai procesai tampa skaidresni, greitesni ir prieinamesni žmogui. 

Dirbtinis intelektas: galimybė ir grėsmė 

Didelė pokalbio dalis buvo skirta dirbtinio intelekto temai. Profesorius kalbėjo ne tik apie technologines galimybes, bet ir apie rizikas. 

„Dirbtinis intelektas gali pakeisti žmogų ten, kur darbas pasikartojantis“, – sakė jis, pabrėždamas, kad automatizacija mažina žmogiškųjų išteklių poreikį.  

Tačiau kartu jis įspėjo apie atsakomybės problemą: kas atsako už sprendimus, kuriuos priima algoritmai? Profesoriaus nuomone, didžiausias pavojus kyla tada, kai visuomenė pradeda naudoti sistemas, kurių veikimo pati nebesupranta. 

„Kada mirs paskutinis žmogus, kuris žino, kaip visa tai veikia?“ – retoriškai klausė jis.  

Ši mintis tapo savotišku viso pokalbio leitmotyvu – technologijos gali padėti valstybei, tačiau jos negali pakeisti kritinio žmogaus mąstymo. 

Universitetas turi gyventi ateitimi 

Pokalbio pabaigoje profesorius grįžo prie temos, kurią pabrėžė viso susitikimo metu – universitetas turi būti vieta, kuri ne tik reaguoja į pokyčius, bet ir juos numato. 

Neatsitiktinai jis simboliškai kalbėjo apie MRU pastato vietą Ateities gatvėje. 

„Ateitis niekada neateina? Ne. Ateina. Mes dabar joje gyvename“, – sakė profesorius.  

Profesoriaus dr. Rimanto-Alfonso Petrausko istorija primena, kad technologinė pažanga nėra vien kompiuteriai ar algoritmai. Tai žmonės, kurie geba matyti toliau nei jų laikmetis – ir kurti valstybę, pasirengusią ateičiai. 

 Žiūrėkite daugiau: