Ar technologijos gali prisidėti prie žmogaus sąmonės augimo? O gal jos taps jėga, kuri pakeis patį žmogaus suvokimą apie save? Kai šiandien diskutuojame apie dirbtinį intelektą ir technologijų galią, retai prisimename, kad kai kurios šios diskusijos prasidėjo gerokai anksčiau – dar XX amžiaus pradžioje.

Prancūzų mąstytojas, teologas ir paleontologas Pierre’as Teilhard’as de Chardinas (1881–1955) svarstė apie žmonijos evoliuciją, globalų sąmonės tinklą ir technologijų vaidmenį ateityje. Kai kurie jo aprašyti procesai šiandien net primena tai, ką vadiname internetu ar dirbtiniu intelektu.

Apie šių idėjų aktualumą ir jų atgarsius Lietuvoje kalbėta Vilniaus knygų mugėje, Mykolo Romerio universiteto (MRU) stende pristatant dr. Ramūno Labanausko monografiją „XX a. antros pusės Lietuvos pasaulėvaizdžio kaita Pierre’o Teilhard’o de Chardino idėjų kontekste“.

Pasaulėžiūros paieškos sovietmečiu

Diskusijoje dalyvavę mokslininkai – pats autorius, MRU profesoriai, filosofijos daktarai Povilas Aleksandravičius ir Rūta Marija Vabalaitė – pabrėžė, kad šioje knygoje nagrinėjamas laikotarpis, kai Lietuvoje iš esmės keitėsi žmonių mąstymas apie pasaulį, mokslą ir tikėjimą.

Pašnekovai dalinasi, kad sovietmečiu viešojoje erdvėje dominavo materialistinis pasaulio aiškinimas, tačiau realiame gyvenime viskas buvo kur kas sudėtingiau. Daugelis jautė, kad vien ideologinių atsakymų nepakanka, todėl ieškojo platesnio pasaulio supratimo: religijoje, filosofijoje, ezoterijoje, moksle.

Dr. Ramūnas Labanauskas akcentuoja, kad tuo metu apie pasaulėžiūrą šeimose kalbėta nedaug, o mokykla pateikdavo gana vienpusišką pasaulio vaizdą. Tik atkūrus nepriklausomybę atsirado daugiau galimybių susipažinti su skirtingomis idėjomis. Būtent tada jis prisipažįsta atradęs Teilhard’o de Chardino tekstus.

Asmeninė tyrimo pradžia

„Knygos rašymas – tai ir mano paties paieškų rezultatas. Nuo vaikystės jutau, kad pasaulis negali apsiriboti vien materialiais dalykais. Atrodė, kad jame yra kažkokia paslaptis, kad medžiagiškumas persmelktas sąmonės ir dvasingumo“, – pasakojo dr. R. Labanauskas.

Vėliau šios paieškos vedė per krikščionybę, filosofiją ir mokslą, kol galiausiai susiformavo mokslininko holistinis pasaulio suvokimas.

„Bandžiau integruoti krikščionybę į savo pasaulio matymą ir supratau, kad labai daug kas siejasi su Teilhard’o idėjomis“, – teigė jis.

Autoriaus teigimu, remiantis šio mąstytojo filosofija, visata vystosi evoliucijos keliu: nuo materijos prie gyvybės, nuo gyvybės prie sąmonės, o galiausiai link vis didesnio sąmoningumo ir dvasinės vienybės.

Genialumas ir įtampa su savo laiku

Tokios idėjos XX a. viduryje skambėjo drąsiai ir neišvengiamai kėlė įtampų. Prof. Povilas Aleksandravičius dalinosi, kad Teilhard’as de Chardinas, būdamas jėzuitas, susidūrė su tuo, kad jo minties mastas netilpo į tuo metu gana sustabarėjusius Bažnyčios teologinius rėmus. Mąstytojas tarsi „ardė juos iš vidaus“. Dėl to kilo konfliktai, draudimai. Jis negalėjo dėstyti Prancūzijoje ir vėliau dirbo užsienyje, Niujorke. Vis dėlto jo idėjos niekur nedingo. Priešingai, jos tapo svarbia inspiracija vėlesniam Bažnyčios atsinaujinimui.

„Galima sakyti, kad jo mintys paruošė dirvą II-ajam Vatikano susirinkimui ir šiuolaikinei krikščionybės refleksijai, – teigė MRU Humanistikos tyrimų laboratorijos vadovas prof. Povilas Aleksandravičius. – Iš šios intelektinės krypties išaugo ir tokie mąstytojai kaip popiežius Benediktas XVI.“

Prof. dr. Povilas Aleksandravičius pabrėžė ir mąstytojo išskirtinumą platesniame kontekste: „Tai ko gero vienas ypatingiausių XX amžiaus mąstytojų. Paleontologas, teologas, filosofas, bandęs suprasti evoliuciją ne tik biologine, bet ir dvasine prasme bei kalbėti apie žmogaus patirtį ten, kur racionalus mąstymas pasiekia savo ribas.“

Jo reikšmę rodo ir simboliškos detalės – Teilhard’as mirė tą pačią dieną kaip Albertas Einšteinas, ir tuo metu jų žinomumas pasaulyje buvo panašaus masto. Mąstytojas buvo plačiai cituojamas intelektualinėje aplinkoje, o jo idėjos veikė skirtingų sričių žmones.

Pavyzdžiui, psichologas Carlas Gustavas Jungas prieš mirtį skaitė būtent Teilhard’o tekstus ir teigė, kad juose slypi esminės įžvalgos apie žmogaus gelmę. Tą sritį, kurios neįmanoma iki galo pasiekti vien racionaliu mąstymu. Jo idėjomis domėjosi ir kultūros pasaulio atstovai. Prancūzų dainininkė Dalida net yra pavadinusi jį savo „artimu draugu“.

Visa tai, anot pokalbio dalyvių, rodo, kad Teilhard’as buvo ne tik akademinis autorius, bet ir plataus poveikio mąstytojas, kurio idėjos peržengė disciplinų ribas.

Tyrimas, reikalaujantis pasišventimo

Dr. Ramūno Labanausko monografija yra ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Autorius išanalizavo daugiau nei 500 įvairių šaltinių – dokumentų, publikacijų, paskaitų konspektų. Reikšminga jų dalis saugoma Vilniaus jėzuitų archyve ir leidžia rekonstruoti sovietmečiu dažnai neoficialiai vykusias intelektualines diskusijas.

Prof. Rūta Marija Vabalaitė pabrėžė, kad toks nuoseklus dėmesys vienam mąstytojui šiandien yra retas. Pasak jos, dr. R. Labanauskas išsiskiria atsidavimu temai ir kryptingai plėtojama tyrimų linija. Ši monografija pratęsia ir ankstesnius bendrus diskusijos dalyvių darbus – 2024 m. jie kartu išleido knygą apie Teilhard’o idėjų recepciją išeivijoje ir Lietuvoje.

Skirtingos perspektyvos – gyvos diskusijos ženklas

Pati prof. dr. R. M. Vabalaitė pabrėžė į šias idėjas žvelgianti iš kiek kitokios, agnostinės pozicijos.

„Nesu vienos pasaulėžiūros su Teilhard’u, todėl galiu pabūti savotiška „velnio advokate“, – šypsojosi ji.

Pasak profesorės, lietuvių išeivijoje diskusijos apie šį mąstytoją buvo itin intensyvios. Jo idėjas aptarinėjo tokie filosofai, kaip Antanas Maceina ar Juozas Girnius. Šias diskusijas su Lietuva sieja ir intelektinė tradicija.

Kaip priminė prof. P. Aleksandravičius, dar sovietmečiu Teilhard’o idėjomis domėjosi filosofas Bronislovas Juozas Kuzmickas – vienas MRU Filosofijos katedros kūrėjų ir Kovo 11-osios Akto signataras. Jo dėka šios idėjos pasiekė Lietuvą dar iki nepriklausomybės atkūrimo, tarsi peržengdamos „geležinę uždangą“.

„Taigi tam tikra prasme ir pats MRU jau kuris laikas yra susijęs su Teilhard’o idėjų sklaida Lietuvoje“, – pažymėjo filosofas prof. dr. P. Aleksandravičius.

Pasak prof. dr. R. M. Vabalaitės, būtent nagrinėjant išeivijos tekstus atsiskleidė, kokios gyvos ir daugiasluoksnės buvo šios diskusijos. Ir kaip jos tęsiasi iki šiol.

 Idėjos, kurios vis dar kalba žmogui

Diskusijos dalyviai sutiko, kad Teilhard’o de Chardino mintys šiandien gali būti aktualios ne tik filosofams ar teologams, bet ir platesnei visuomenei. Netgi svarstant apie technologijų raidą ir žmogaus vietą pasaulyje.

Prof. dr. P. Aleksandravičiaus teigimu, šio mąstytojo idėjos priartėja prie ribos, kur racionalus mąstymas susiduria su žmogaus patirties gelme:

„Skaitant jo tekstus galima atlikti vidinę alchemiją – savo vidinį akmenį paversti auksu. Todėl jis ir tapo toks populiarus: žmonija pasąmoningai jautė, kad tose idėjose yra kažkas, ko jai reikia, net jei iki galo to nesupranta.“

Galbūt todėl ir šiandien, kalbant apie dirbtinį intelektą, technologijų ateitį ar žmogaus sąmonę, Teilhard’o de Chardino idėjos vėl grįžta į diskusijų centrą.

 

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotraukos: Nojus Jasiūnas