Vaikų globos įstaigose stabilumas dažnai tėra laikina būsena. Keičiantis darbuotojams, kinta taisyklės ir lūkesčiai, o vaikams tenka iš naujo mokytis pasitikėti suaugusiaisiais. Kai nuoseklumo trūksta, tampa sunkiau formuoti ir gyvenimui svarbius socialinius įgūdžius.
Būtent šias kasdienes, bet sistemines problemas šiandien nuosekliai analizuoja Mykolo Romerio universiteto (MRU) edukologijos krypties mokslininkai, įgyvendindami Ekscelencijos centro projektą*. Projekto vadovė prof. dr. Vida Gudžinskienė ir doc. dr. Justinas Sadauskas SOCIN konferencijoje pristatė tyrimo rezultatus apie vaikų, gyvenančių nuolatinėje globoje, socialinių įgūdžių ugdymo iššūkius. Remdamiesi socialinių darbuotojų pasakojimais, tyrėjai atskleidė, kad vaikų patiriami sunkumai formuojasi trijuose tarpusavyje glaudžiai susijusiuose lygmenyse: šeiminių namų, vaiko šeimos ir individualiame.
Šiuos sudėtingus procesus MRU mokslininkai šiandien analizuoja ne vieni: jų tyrimus papildo ir tarptautinis dialogas. Būtent jo dalimi tapo profesoriaus dr. Rudi Roose iš Gento universiteto (Belgija) viešnagė Lietuvoje.
Nuolatinės permainos šeiminių namų komandoje ir jų pasekmės
Anot mokslininkų, socialinių darbuotojų patirtys liudija, kad didelė socialinių problemų turinčių vaikų koncentracija šeiminiuose namuose normalizuoja destruktyvų elgesį. Be to, daliai darbuotojų trūksta specifinių kompetencijų, reikalingų tikslingai ugdyti vaikų, ypatingai patyrusių psichologines traumas, socialinius įgūdžius.
Doc. dr. J. Sadauskas dalinasi, kad globojami vaikai dažnai gyvena nuolat kintančioje aplinkoje, kurioje darbuotojų pasikeitimai „išmuša iš vėžių“ visus susitarimus tarp darbuotojų ir vaikų bei destabilizuoja rutiną. Nuolat besikeičiant suaugusiems žmonėms, vaikai nustoja jais pasitikėti, nes ryšiui sukurti reikia laiko.
Vaiko šeimos įtaka: pavyzdžio ir pasitikėjimo stoka
Tyrėjai dalinasi, kad ir iš šeimos atsineštos globojamų vaikų patirtys būna skausmingos, jie stokoja pripažinimo, pasitikėjimo savimi. Jiems sunku išsakyti savo poreikius ir norus. Socialines rizikas patiriančiose šeimose vaikams išmokti tinkamų socialinių įgūdžių ar kasdienių atsakomybių – gana sudėtinga, nes auklėjimas minėtose šeimose ir vaikui keliami reikalavimai dažnai yra nenuoseklūs, fragmentuoti.
Prof. dr. Vida Gudžinskienė iliustruoja netinkamo šeimos elgesio modelį pavyzdžiu: įsivaizduokime, kad vaikas grįžta į savo šeimą po kelių mėnesių globos. Jis ir toliau stebi tėvų konfliktus, chaotišką kasdienybę ar nepagarbų bendravimą. Maža to, tėvai atsisako bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais ar net nuteikia vaiką prieš juos. Tokios patirtys stipriai apsunkina pasitikėjimo su globos įstaiga kūrimą ir vaiko įtrauktį.
Individualūs iššūkiai: psichologinės vaikų traumos, motyvacijos ir pasitikėjimo savimi stoka
Visgi pasitikėjimą įgijusių socialinių darbuotojų liudijimai atskleidžia: „Vaikai gyvena šeiminių namų burbule, o už jo jau pasimetę. Jiems sunku išsakyti savo norus, jie prašo, kad būtume šalia“.
Taigi, anot mokslininkų, daugelis globojamų vaikų sunkiai tiki savo galimybėmis keistis, dažnai trūksta jų motyvacijos įsitraukti į veiklas ar ugdyti socialinius įgūdžius. Didžioji dalis tų vaikų – patyrę emocines ar fizines traumas, apleistumą ar nestabilią aplinką.
Profesoriaus vizitas Lietuvoje: tarptautinė partnerystė, kuri stiprina praktiką
Tarptautinę perspektyvą apie globos įstaigų socialinių darbuotojų iššūkius suteikia prof. dr. Rudi Roose iš Gento universiteto (Belgija) – vienas žinomiausių socialinio darbo mokslininkų, tyrinėjančių pažeidžiamų vaikų gerovę ir institucijų gyvenimo mikroklimatą.
Neseniai viešėdamas Lietuvoje, jis bendravo su MRU tyrėjais, dalijosi patirtimi apie socialiai jautrių tyrimų atlikimą, etinius iššūkius ir publikavimo galimybes akademiniuose leidiniuose. Susitikimų tikslas – stiprinti MRU mokslininkų kompetencijas ir kurti tvarią tarptautinę partnerystę. Vizito metu profesorius lankėsi SOS vaikų kaime ir kitose socialinėse įstaigose. Čia stebėjo Lietuvos praktiką ir dalijosi gerąja patirtimi.
Flandrijoje prof. dr. R. Roose kartu su bendraautoriais atlikti tyrimai atskleidžia globos įstaigų kasdienybę. Teigiamas gyvenimo klimatas jose nesukuriamas vien tik taikant procedūras ar taisykles. Tai – nuolatinė paieška, kai lemiamą vaidmenį atlieka žmonės, santykiai, vertybinis nuoseklumas ir profesinis jautrumas tiek vaikams, tiek darbuotojams.
Subtili pusiausvyra socialiniame darbe
Prof. dr. R. Roose akcentuoja, kad stacionarių jaunimo priežiūros įstaigų vadovų darbo esmė – nuolatinis balansavimas tarp struktūros ir dialogo, tarp taisyklių laikymosi ir jautraus reagavimo į konkrečias situacijas, siekiant, kad darbuotojai galėtų laisvai ir empatiškai kurti saugią, palankią aplinką vaikams.
Anot mokslininko, vadovai, kurie reguliariai lankosi grupėse ir palaiko dialogą su darbuotojais, sudaro prielaidas saugesnei, į bendrakūrą orientuotai kultūrai. Visgi ši praktika turi būti subtili: per didelė kontrolė gali būti suvokiama kaip kišimasis, o per maža – kaip palaikymo stoka.
Antrajame prof. dr. R. Roose su kolegomis atliktame tyrime akcentuojamos socialinių darbuotojų patirtys. Jų kasdienybė apibūdinama kaip nuolatinės pusiausvyros paieškos tarp įgyvendintinų užduočių ir užmezgamų trapių santykių su jaunimu. Pedagoginė praktika apima daugybę iššūkių, greitą reagavimą į netikėtas situacijas ir būtiną santykio kūrimo sąlygą: kada priartėti prie vaiko, kada laikyti ribas, kaip reaguoti į iškylančias problemas. Individuali prieiga, anot profesoriaus, svarbi, tačiau per daug skirtingų taisyklių gali destabilizuoti komandą, todėl būtina nuolatinė bendro požiūrio derinimo praktika.
Abiejuose tyrimuose išryškėjo komandos ryšio svarba. Tai ne tik darbo kokybės, bet ir darbuotojų psichologinio saugumo pagrindas. Kai dialogas komandoje nutrūksta, kyla įtampa, nusivylimas, darbuotojai gali „kovoti, bėgti arba sustingti“. Sveikas, atviras dialogas padeda kurti palankų gyvenimo klimatą, stiprina bendrakūrą ir padeda darbuotojams išlikti profesionaliems, net veikiant išoriniams dirgikliams, tokiems kaip atskaitomybė, riboti finansai, personalo trūkumas.
Mokslo poveikis visuomenei
Lietuvos mokslininkų bendradarbiavimas su prof. dr. R. Roose įrodo, kad tarptautinės žinios gali praturtinti vietinę praktiką ir padėti ieškoti tvarių sprendimų, atliepiančių realius vaikų poreikius.
Lietuvoje ir užsienyje atliekamų tyrimų rezultatai – ne tik akademinė analizė, bet ir tiesioginis poveikis vaikų gerovei bei globos įstaigų praktikoms. Jie parodo, kaip sistemingas socialinių darbuotojų, vadovų ir mokslininkų bendradarbiavimas gali padėti kurti saugią, empatišką aplinką, stiprinti komandos ryšius ir darbuotojų gerovę.
Galiausiai, tiek Flandrijoje, tiek Lietuvoje, gerai veikianti globos įstaiga nėra tik taisyklių rinkinys, bet ir žmonės, kurie kiekvieną dieną kartu su vaikais „leidžiasi į kelią“, kurdami saugią, teigiamą, augimą skatinančią aplinką.
*Įgyvendinant Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“, kuris vykdomas pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“.
Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė
Nuotraukos: mokslininkų asmeninis archyvas
