Tarptautinė konferencija „Policija kintančiame pasaulyje“

Pareigūnų kompetencijos, tarptautiškumas ir jaunimo pasitikėjimas: kokios policijos Lietuvai reikės rytoj?

Valstybė retai pradeda byrėti staiga. Dažniausiai trapumo požymiai atsiranda tyliai – tada, kai visuomenė ima abejoti institucijomis, kurioms pavesta ją saugoti. Policija šioje sistemoje užima ypatingą vietą: jos kasdienis darbas kuria ne tik viešąją tvarką, bet ir piliečių tikėjimą teisingumu. Todėl klausimas, kokius pareigūnus rengiame rytdienai, tampa ne tik profesiniu, bet ir strateginiu valstybės saugumo klausimu.

Lapkričio 14 d. Seime surengta tarptautinė konferencija „Policija kintančiame pasaulyje“, subūrusi Seimo, Policijos departamento, Lietuvos policijos veteranų asociacijos, Mykolo Romerio universiteto (MRU) akademinę bendruomenę ir jaunimo atstovus, tapo platforma analizuoti, kaip policijos vaidmuo turi kisti karo Europoje, geopolitinio nestabilumo ir sparčios visuomenės kaitos kontekste. Vienoje erdvėje susitiko kelios policijos kartos – nuo 1991 m. atkurtos policijos pradžioje tarnavusių vadovų ir veteranų iki šiandienos pareigūnų ir studentų. Toks kartų dialogas leido pasidalyti istorine patirtimi ir įvertinti, kokios vertybės išliko kertinės policijos veikloje bei kokių kompetencijų reikės ateityje.

MRU rektorės prof. dr. Ingos Žalėnienės nuomone, Lietuvos policijos rengimas jau kartą patyrė paradigminį lūžį – po Nepriklausomybės atkūrimo teko atsisakyti jėgos struktūros modelio ir pereiti prie policijos kaip bendruomenės partnerės sampratos. Tačiau ši transformacija nėra baigtinė. Šiandienos saugumo ir socialiniai iššūkiai reikalauja dar vieno kokybinio šuolio: pareigūnų rengimas turi dar labiau nusigręžti nuo formalaus paklusnumo logikos ir atsiremti į profesionalumą, atsakomybę, žmogiškumą ir gebėjimą veikti sudėtingame informaciniame bei geopolitiniame lauke.

Todėl policijos rengimo sistema tampa vienu svarbiausių valstybės atsparumo elementų. Pareigūnui šiandien būtina gebėti savarankiškai priimti sudėtingus sprendimus, veikti etiškai, remtis žmogaus teisių principais kaip profesiniu standartu, valdyti modernias technologijas ir komunikuoti su bendruomene taip, kad būtų atkuriamas ir stiprinamas visuomenės pasitikėjimas valstybe.

Šios kryptys ryškiai atsispindėjo diskusijose, kuriose dalyvavo Policijos departamento atstovai ir policijos veteranai. Pastarųjų patirtis, sukaupta atkuriant Lietuvos policiją pirmaisiais nepriklausomybės metais, suteikė istorinio pamato svarstyti, kokie principai išlieka gyvybiškai svarbūs iki šiol.

Būtent šioje diskusijų dalyje išryškėjo ir pirmojo atkurtos Lietuvos policijos generalinio komisaro Petro Liuberto akcentuota mintis. Jis priminė, kad atkuriant policiją svarbiausia buvo ne naujos struktūros sukūrimas, o žmonės, kurie ją įprasmina. Pasak jo, instituciją galima reformuoti ar pertvarkyti, tačiau visuomenės pasitikėjimas nėra suteikiamas automatiškai — jis formuojasi lėtai, kasdieniu pareigūnų elgesiu ir jų gebėjimu veikti sąžiningai bei atsakingai. Ši įžvalga tapo tvirtu priminimu, jog technologijos ar organizaciniai pokyčiai gali padėti, bet tik vertybinis stuburas lemia, kaip policiją vertina visuomenė.

Veteranų įžvalgos apie institucijos kūrimą nuo nulio, komandinę dvasią ir pasitikėjimo atkūrimą parodė, kad be aiškios vertybinės orientacijos ir šiandien būtų sunku įveikti hibridines grėsmes ar užtikrinti visuomenės atsparumą. Ukrainos patirtis taip pat pabrėžė policijos vaidmenį ekstremaliose situacijose: ši institucija padeda valdyti socialinę įtampą, palaikyti psichologinį stabilumą, užtikrina teisinę tvarką ir prisideda prie valstybės atsparumo. Tai reiškia, kad pareigūnų kompetencijos turi būti ne tik praktinės, bet ir strateginės – apimančios gebėjimą veikti neapibrėžtumo sąlygomis, atpažinti hibridines grėsmes ir suprasti, kaip krizės veikia visuomenės psichologinę būklę.

Ne mažiau svarbus ir jaunimo požiūris į policiją. MRU studentės Auros Silvijos Kazlaitės įžvalgos atskleidė neraminančią tendenciją: daliai jaunų žmonių policija tampa institucija, į kurią žvelgiama atsargiai. Socialiniai tinklai dažnai formuoja supaprastintą ar net pašaipų policijos įvaizdį, neatitinkantį tikrovės. Prie to prisideda ir praktiniai barjerai – aukšti fiziniai reikalavimai, nelanksti atrankų sistema, ne visuomet konkurencingas atlygis ir didelis emocinis krūvis. Tačiau kartu jaunimas siunčia aiškų lūkestį: policija turi būti moderni, atvira dialogui ir supratinga. Tokia institucija jiems atrodo prasminga ir patraukli.

Šiame kontekste MRU tampa strategiškai svarbiu partneriu tiek Policijos departamentui, tiek valstybės institucijoms. Universitetas, tęsiantis buvusios Lietuvos policijos akademijos misiją, rengia pareigūnus pagal modernias, tarptautinę praktiką apjungiančias studijų programas, bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip CEPOL, ir vykdo mokslinius tyrimus, kurie leidžia policijos institucijoms reaguoti į naujas grėsmes remiantis mokslu, o ne vien intuicija. Policijos veteranų indėlis šioje ekosistemoje suteikia ilgalaikės institucinės atminties, padedančios suvokti, kaip keitėsi policijos misija ir kokie principai turi išlikti nepajudinami ateityje.

Šių įžvalgų visuma leidžia daryti aiškią išvadą: policijos ateitis priklauso nuo gebėjimo išlaikyti visuomenės pasitikėjimą, pritraukti jaunus talentus ir pasiruošti veikti pasaulyje, kuriame tradicinės ir hibridinės grėsmės persipina. Tai nėra vien Policijos departamento ar MRU užduotis. Tai bendras Seimo, statutinių institucijų, akademinės bendruomenės ir visuomenės atsakomybės laukas.

Jei Lietuva sugebės sukurti aplinką, kurioje tarnyba policijoje reiškia profesinę brandą, vertybinę tvirtybę ir prasmingą karjeros kelią, mes turėsime policiją, kuria pasitiki ir vyresni, ir jaunimas. O kartu – ir valstybę, kuriai pakanka ne tik teisinės, bet ir moralinės atsparos.

Nuotraukų aut.: Lukas Kodis, LR Seimas.