Kas nutinka teisingumui, kai teismo salę pakeičia ekranas? Ar vaizdo skambučiu vykstantis procesas gali būti toks pat sąžiningas ir įtraukus kaip gyvas posėdis? Ar vis dar jaučiame pagarbą procesui, kai jame dalyvaujame vilkėdami namines šlepetes?
Panašius klausimus kelia prof. dr. Dorris de Vocht, Tilburgo universiteto (Nyderlandai) profesorė, tyrinėjanti, kaip skaitmeninės technologijos keičia baudžiamojo teismo procesus. Ypač tai, kaip skiriasi žmogiškasis bendravimas virtualioje ir fizinėje teismo salėje bei kaip tai veikia sąžiningumo suvokimą.
Praėjusią savaitę Vilniuje ji pristatė savo pranešimą „Skaitmeninis teismas: technologijų poveikis komunikacijai teismo salėje“ kasmetinėje Europos teisės psichologijos asociacijos (angl. European Association of Psychology and Law, EAPL) konferencijoje EAPL 2025, į kurią susirinko apie 250 dalyvių iš 34 šalių. Konferenciją organizavo Mykolo Romerio universiteto (MRU) Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorija.
Pasak profesorės, pandemija tapo lūžio tašku – vis daugiau bylų nagrinėjama nuotoliniu būdu. Ir nors tai padeda taupyti laiką ir išteklius, kyla naujų klausimų apie sąžiningumą ir žmogiškąją patirtį.
„Fizinis ir virtualus teismo procesas nėra tas pats. Bet svarbiausia ne tai. Klausimas – ar tai turi neigiamų pasekmių teisingumui? Ir jei taip, tai kokių?“ – klausia profesorė.
Iššūkiai virtualiuose teismuose
Ji pastebi, kad dalyvaudami posėdžiuose per ekraną žmonės dažnai praranda pojūtį, kad vyksta rimtas, autoritetingas procesas. Nublanksta neverbaliniai signalai, sunkiau užmegzti akių kontaktą, pasitaiko techninių trikdžių. „Kai kuriems dalyviams sunkiau įsitraukti, jie ima elgtis mažiau pagarbiai – tai gali turėti įtakos ne tik atmosferai, bet ir teismo sprendimams“, – aiškina ji.
Vienas didžiausių iššūkių – procedūrinis teisingumas, t. y. ar žmonės jaučiasi išgirsti, išklausyti ir tinkamai įtraukti į procesą. Prof. dr. D. de Vocht pabrėžia, kad tai nėra vien taisyklių laikymasis – tai susiję su pagarba, žmogišku ryšiu, galimybe būti matomam ir išgirstam.
„Jei virtualiame teisme žmonės nesijaučia išgirsti, jie praranda pasitikėjimą visa sistema“, – teigia ji.
Profesorė taip pat atkreipia dėmesį į skaitmeninę atskirtį. Ne visi turi vienodai gerą techniką ar įgūdžių, o jaunesnių žmonių technologinis „rafinuotumas“ kartais pervertinamas: „Jaunimas puikiai valdo socialinius tinklus pramogoms, bet tai nereiškia, kad jie jaučiasi komfortiškai kalbėti rimtame procese per ekraną.“
Prof. dr. D. de Vocht kartu su kolegėmis iš Švedijos, Australijos ir Nyderlandų įkūrė tarptautinį tyrimų tinklą „Virtual Criminal Justice“, kuris analizuoja, kaip įvairiose šalyse skaitmeniniai sprendimai veikia baudžiamojo proceso dalyvių patirtis. Tyrimai rodo, kad žmonės, dalyvaujantys per ekraną, dažniau jaučiasi nutolę, ne taip įsitraukę ir mažiau pasitikintys procesu.
„Jei norime išlaikyti pasitikėjimą teisingumu, turime žinoti, ką žmonės jaučia dalyvaudami virtualiame teisme. Tai nėra priedas. Tai – esminė proceso dalis“, – sako profesorė.
Nors skaitmeninės galimybės atveria naujų kelių – pavyzdžiui, JAV jau išbandytos liudytojų apklausos, naudojant hologramas, – prof. dr. D. de Vocht įspėja nepasiklysti technologijų pažangoje:
„Teisingumas nėra vien duomenų perdavimas. Tai – žmogiškas ryšys, pagarba, supratimas. Tai turėtume turėti omenyje kurdami skaitmenines teisingumo sistemas.“ – reziumuoja profesorė.