Lietuvos mokykloms tenka spręsti vis sudėtingesnius ugdymo klausimus, tačiau ieškant atsakymų ne visuomet pakankamai išnaudojama žmonių, kurie kasdien dirba klasėse, patirtis. Mokytojai dalyvauja moksliniuose tyrimuose, teikia duomenis ir dalijasi įžvalgomis, tačiau gerokai rečiau tampa lygiaverčiais mokslininkų partneriais. Mykolo Romerio universitete (MRU) vykusi diskusija išryškino svarbų klausimą: kaip užtikrinti, kad moksliniai tyrimai ne tik padėtų geriau suprasti ugdymo procesus, bet ir prisidėtų prie realių mokyklų problemų sprendimo?
Šiandien iš mokyklų tikimasi geresnių mokinių pasiekimų, veiksmingo įtraukiojo ugdymo, gebėjimo atliepti skirtingus mokinių poreikius ir prisitaikyti prie pokyčių. Tačiau priimant ugdymo sprendimus svarbūs ne tik mokslinių tyrimų rezultatai, bet ir mokytojų profesinės žinios apie tai, kas iš tiesų vyksta klasėje.
Šį mokslo ir ugdymo praktikos santykį rugsėjo 30 d. Mykolo Romerio universitete vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Ar pedagogai pasirengę būti bendratyrėjais?“ nagrinėjo mokslininkai, mokyklų vadovai, mokytojai ir švietimo politikos atstovai.
Mokslo ir inovacijų savaitės MOin'2026 renginyje išryškėjo esminis prieštaravimas: nors švietime vis daugiau kalbama apie moksliniais įrodymais grįstus sprendimus, pedagogai vis dar nepakankamai įtraukiami į patį mokslinių žinių kūrimo procesą.
Mokyklos dalyvauja tyrimuose, bet ar gauna iš jų naudą?
Mokytojai pildo klausimynus, dalyvauja interviu, padeda rinkti duomenis, tačiau ne visuomet sužino, kokios tyrimų išvados padarytos ir kaip jas būtų galima panaudoti praktikoje.
Diskusijoje nuskambėjusi frazė „atėjau, ištyriau ir išėjau“ atskleidė vieną iš mokyklų ir mokslininkų bendradarbiavimo problemų.
Diskusijos moderatorės, MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto dekanė prof. dr. Odeta Merfeldaitė ir Vilniaus kolegijos docentė dr. Lina Pečiulienė, atkreipė dėmesį, kad mokytojas tyrimuose pernelyg dažnai lieka duomenų teikėju, o ne lygiaverčiu partneriu.
Tai svarbu ne tik dėl mokytojo profesinio pripažinimo. Nuo to, kas formuluoja tyrimo klausimus ir kaip interpretuojami rezultatai, priklauso, kiek tyrimas gali atliepti konkrečios mokyklos poreikius.
Šiaulių Centro pradinės mokyklos direktorė dr. Dalia Dambrauskienė pasidalijo tarptautinio bendradarbiavimo patirtimi, kai tyrimų rezultatai buvo pristatomi ne tik mokyklos administracijai, bet ir mokytojams bei tėvams. Tokia praktika suteikia galimybę tyrimų išvadas aptarti su bendruomene ir panaudoti priimant sprendimus.
Kodėl mokslui reikalinga mokytojų patirtis?
Mokytojai kasdien stebi mokinių pažangą, vertina ugdymo metodų veiksmingumą, ieško būdų spręsti mokymosi sunkumus. Ši profesinė patirtis gali padėti mokslininkams geriau suprasti ugdymo aplinką ir tiksliau formuluoti tyrimų klausimus.
Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė dr. Eglė Pranskūnienė pabrėžė, kad mokytojai, analizuodami savo praktiką, gali ne tik ją tobulinti, bet ir kartu su mokslininkais kurti švietimui reikšmingas žinias.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė Rūta Gajauskaitė atkreipė dėmesį į mokytojo turimą unikalų mokyklos, klasės ir mokinių konteksto supratimą. Iš išorės atvykęs tyrėjas ne visada pastebi aplinkybes, kurias pedagogas pažįsta iš kasdienio darbo.
Tačiau bendratyrystė neturėtų reikšti papildomo reikalavimo kiekvienam mokytojui tapti mokslininku. Jos esmė – mokslinių kompetencijų ir profesinės patirties derinimas.
Diskusijos dalyviai taip pat pabrėžė, kad mokytojų įsitraukimą riboja laiko, metodologinės pagalbos ir institucinio palaikymo trūkumas. Jei tyriminė veikla taps tik dar viena papildoma pareiga, jos galimybės liks neišnaudotos.
Mokykloms reikia atsakymų į konkrečias problemas
Diskusijoje dalyvavę švietimo praktikai įvardijo klausimus, kuriems spręsti būtų naudingas glaudesnis bendradarbiavimas su mokslininkais.
Panevėžio švietimo centro direktorė Asta Malčiauskienė kėlė klausimą, kaip duomenimis pagrįsti mokytojų profesinio tobulėjimo prioritetus. Šiaulių Centro pradinės mokyklos direktorė Dalia Dambrauskienė atkreipė dėmesį į mokyklos ir tėvų bendradarbiavimą, o Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktoriaus pavaduotojas ugdymui Mindaugas Geryba – į besikeičiančius besimokančiųjų poreikius.
Šie pavyzdžiai rodo, kad mokykloms aktualių tyrimų temų nereikia ieškoti vien akademinėje aplinkoje. Daugelis jų kyla iš kasdienės ugdymo praktikos.
Ne mažiau svarbu, kad tyrimų rezultatai sugrįžtų į mokyklas. Vilniaus Antakalnio progimnazijos mokytoja Jurgita Račiūnaitė, remdamasi tarptautine patirtimi, pabrėžė mokytojų įtraukimo svarbą ne tik pasibaigus tyrimams, bet ir jų vykdymo metu.
E. Pranskūnienė taip pat atkreipė dėmesį, kad mokslinių tyrimų vertė turėtų būti matuojama ne vien publikacijomis, bet ir jų kuriama nauda švietimo bendruomenei.
Nuo diskusijos prie ilgalaikės mokyklų ir universitetų partnerystės
Mokytojų įtraukimas į mokslinius tyrimus nėra vien akademinės bendruomenės klausimas. Tai susiję su švietimo sprendimų kokybe ir galimybe geriau suprasti, kurios ugdymo priemonės veikia, kokiomis sąlygomis jos pasiteisina ir ką reikėtų keisti.
Šiame procese svarbus universitetų vaidmuo. MRU surengta diskusija subūrė mokslininkus, mokyklų vadovus, mokytojus ir švietimo politikos atstovus aptarti, kaip stiprinti mokslo ir ugdymo praktikos ryšį.
Tokiam bendradarbiavimui galimybes kuria ir Konsoliduotas pedagogų rengimo centras, vienijantis Mykolo Romerio universitetą, Kauno technologijos universitetą, Lietuvos sporto universitetą ir Vilniaus kolegiją.
Vis dėlto ilgalaikį poveikį lems ne vien diskusijos ar bendri projektai. Svarbiausia, ar mokyklos turės realių galimybių kartu su mokslininkais formuluoti tyrimų klausimus, dalyvauti ieškant atsakymų ir panaudoti gautas žinias ugdymo praktikoje.
MRU vykusi diskusija išryškino būtinybę pereiti nuo tyrimų apie mokyklą prie tyrimų kartu su mokykla. Tai galėtų sustiprinti ne tik mokytojo, kaip žinių kūrimo partnerio, vaidmenį, bet ir pačių mokslinių tyrimų aktualumą.
Lietuvos švietimui svarbu ne vien tai, kiek tyrimų atliekama mokyklose, bet ir kiek jie padeda spręsti realias ugdymo problemas. Tam būtina partnerystė, kurioje mokytojo profesinė patirtis būtų vertinama kaip svarbi mokslinių žinių kūrimo dalis.
2026 m. rugsėjo 30 d. apskritojo stalo diskusiją „Ar pedagogai pasirengę būti bendratyrėjais?“ organizavo Konsoliduotas pedagogų rengimo centras (KTU, MRU, LSU ir VIKO), renginio koordinatorius MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetas. Renginys buvo Mokslo ir inovacijų savaitės MOin'2026 programos dalis.
