„Valstybė gali ir turi užtikrinti visuomenės saugumą migracijos krizių metu, tačiau jos veiksmai turi būti i teisėti, pagrįsti kiekvieno atvejo vertinimu ir suderinti tarp institucijų. Žmogaus teisių apsauga nėra kliūtis saugumui – tai viena iš ilgalaikio valstybės atsparumo sąlygų“, – teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės mokslų daktarė Danguolė Seniutienė.
Savo disertacijoje „Migracijos procesų reguliavimas ir visuomenės saugumas: sąveika ir migracijos valdymo sistemos atsparumas“, parengtoje vadovaujant prof. dr. Birutei Pranevičienei, dr. Danguolė Seniutienė nagrinėjo, kaip valstybė turėtų valdyti migracijos procesus, kai jie tampa geopolitinio spaudimo ir hibridinių grėsmių priemone. Analizuodama Lietuvos patirtį, mokslininkė išskyrė migracijos valdymo sistemos spragas ir pasiūlė integruotą migracijos rizikų ir atsparumo valdymo modelį. Pokalbyje dr. Danguolė Seniutienė paaiškina, kokias pamokas Lietuvai suteikė 2021–2024 m. patirtis, kodėl bendras grėsmės vertinimas negali pakeisti individualaus sprendimo dėl žmogaus ir kokių pokyčių reikėtų, kad valstybė būtų geriau pasirengusi būsimoms krizėms.

prof. dr. Birutė Pranevičienė su dr. Danguole Seniutiene
– Kada migracija tampa geopolitinio spaudimo priemone ir kokį išbandymą tokia situacija sukėlė Lietuvai?
– Disertacijoje nagrinėjami klausimai, kurie tampa vis aktualesni Lietuvai ir visai Europos Sąjungai: kaip valstybė turi valdyti migracijos procesus, kai migracija tampa ne tik socialiniu ar humanitariniu reiškiniu, bet ir geopolitinio spaudimo bei hibridinių grėsmių priemone. Paprastai tariant, šiandien migracija gali būti naudojama ne tik žmonėms ieškant saugesnio gyvenimo, bet ir kaip sąmoningai organizuota priemonė, kuria viena valstybė siekia daryti politinį spaudimą kitai valstybei, trikdyti jos institucijų veiklą ar destabilizuoti visuomenę. Ryškiausias tokios situacijos pavyzdys – 2021 m. Baltarusijos režimo organizuota migracijos krizė prie Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių sienų.
Ši situacija atskleidė sudėtingą problemą: Lietuva turėjo vienu metu saugoti valstybės sieną, užtikrinti visuomenės saugumą, valdyti didelius migracijos srautus ir laikytis tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų. Netinkamai koordinuojami sprendimai gali lemti ne tik saugumo spragas, bet ir žmogaus teisių pažeidimus, teisminius ginčus, papildomas valstybės išlaidas bei mažėjantį visuomenės pasitikėjimą institucijomis. Tyrimas parodė, kad vien greito reagavimo, sienos apsaugos stiprinimo ar skubių teisės aktų pakeitimų nepakanka. Pagrindinė problema yra ta, kad migracijos valdymo sistema nepakankamai integruota: teisės normos, rizikų vertinimas, institucijų veiksmai ir žmogaus teisių apsauga ne visada veikia kaip vientisas visumos mechanizmas. Todėl būtina ieškoti sprendimų, kurie leistų valstybei veiksmingai reaguoti į naujo pobūdžio grėsmes, kartu išsaugant demokratinės teisinės valstybės principus.
– Kokias svarbiausias migracijos valdymo sistemos spragas atskleidė Lietuvos patirtis ir kokį sprendimą siūlote?
– Išskirčiau keletą svarbiausių tyrimo rezultatų. Pirmiausia, Lietuvos 2021–2024 m. patirties analizė parodė kad migracijos krizės metu didžiausios problemos kyla ne vien dėl migracijos srautų dydžio, bet ir dėl nepakankamo teisinio bei institucinio sistemos pasirengimo. Migracijos valdymo sistemoje trūko nuoseklaus teisinio reguliavimo, aiškesnio atsakomybės pasiskirstymo, tarpinstitucinio koordinavimo ir integruoto rizikų vertinimo. Krizės metu priimti skubūs sprendimai ne visais atvejais buvo pakankamai suderinti su žmogaus teisių apsaugos ir teisinės valstybės reikalavimais. Dalis jų vėliau buvo vertinami ir koreguojami konstitucinės bei teisminės kontrolės pagrindu. Kitas svarbus rezultatas – visuomenės saugumas ir žmogaus teisių apsauga nėra vienas kitam prieštaraujantys tikslai.
Net ir susidūrus su instrumentalizuota migracija ar kitomis hibridinėmis grėsmėmis valstybės taikomos priemonės turi būti pagrįstos konkrečiomis aplinkybėmis, proporcingos ir užtikrinti individualų kiekvieno asmens vertinimą. Ypač svarbu tai, kad bendras migracijos srauto ar valstybės keliamos grėsmės vertinimas negali automatiškai nulemti konkretaus žmogaus teisinės padėties. Tai patvirtina ir teismų praktika. Atsižvelgdama į šias problemas, pasiūliau Integruotą migracijos rizikų ir atsparumo valdymo modelį (IMRAVM). Tai konceptualiu pagrindu sukurtas modelis, jungiantis tris tarpusavyje susijusias dalis:
Teisinę – užtikrina, kad sprendimai atitiktų teisės aktus ir žmogaus teisių standartus.
Metodologinę – padeda sistemingai nustatyti, vertinti ir analizuoti migracijos keliamas rizikas.
Atsparumo – stiprina institucijų bendradarbiavimą, pasirengimą krizėms ir gebėjimą mokytis iš patirties.
Modelio metodologinis pagrindas sukurtas remiantis Europos integruoto sienų valdymo (EIBM), bendro integruoto rizikos analizės modelio (CIRAM) ir CORE atsparumo ekosistemos principais. Tyrimas pagrįstas tarptautinės, Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų, teismų praktikos, oficialių institucijų dokumentų, statistinių duomenų bei mokslinės literatūros analize, taip pat lyginamuoju ir modeliavimu grindžiamu tyrimo metodais. Vienas svarbiausių atradimų, kurį norėčiau perduoti visuomenei, yra tai, kad valstybės atsparumas migracijos krizėms priklauso ne tik nuo gebėjimo apsaugoti savo sienas, bet ir nuo gebėjimo išsaugoti teisėtumą, žmogaus teises bei pasitikėjimą valstybės institucijomis net ir didžiausio spaudimo sąlygomis.
– Kokių konkrečių pokyčių reikėtų Lietuvos institucijoms, kad migracijos krizės būtų valdomos nuosekliau?
– Tyrimo rezultatai pirmiausia aktualūs Lietuvos migracijos valdymo sistemoje dalyvaujančioms institucijoms. Remdamasi tyrimo rezultatais, siūlau tris pagrindines praktinių pokyčių kryptis:
- Stiprinti strateginį tarpinstitucinį koordinavimą. Vidaus reikalų ministerijai rekomenduoju formalizuoti strateginio migracijos krizių koordinavimo funkciją, aiškiai nustatant atsakomybę už bendrą situacijos vertinimą, informacijos apsikeitimą ir institucijų veiksmų koordinavimą. Tai padėtų išvengti situacijų, kai skirtingos institucijos veikia fragmentiškai arba neturi bendro situacijos vertinimo.
- Sukurti bendrą migracijos rizikų ir teisėtumo vertinimo mechanizmą. Rekomenduoju parengti bendrą tarpinstitucinį protokolą, kuris leistų atskirti bendrą valstybės lygmens grėsmės vertinimą nuo individualaus sprendimo dėl konkretaus migranto teisinės padėties. Taip pat būtina nustatyti objektyvius kriterijus, kada galima taikyti specialiąsias migracijos valdymo priemones ir kada jos turi būti nutraukiamos. Tai padėtų užtikrinti, kad saugumo argumentai nebūtų taikomi automatiškai, o kiekvienas sprendimas būtų pagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.
- Stiprinti institucijų pasirengimą ir gebėjimą mokytis iš krizių. Rekomenduoju reguliariai analizuoti nacionalinių ir tarptautinių teismų bei nepriklausomų priežiūros institucijų praktiką, organizuoti bendrus institucijų mokymus ir iš anksto testuoti galimus migracijos krizės scenarijus.
Taip pat svarbu užtikrinti, kad institucijų pajėgumai – žmogiškieji ištekliai, infrastruktūra, informacinės sistemos ir procedūriniai mechanizmai – būtų planuojami atsižvelgiant į nustatytas rizikas. Šios priemonės leistų pereiti nuo reagavimo į jau kilusias krizes prie sistemingo pasirengimo joms ir ilgalaikio institucijų atsparumo stiprinimo.
– Kaip siūlomas modelis veiktų, jei Lietuvai tektų susidurti su nauja instrumentalizuotos migracijos krize?
– Praktinė disertacijos vertė atsiskleistų tuo, kad migracijos krizės atveju valstybės institucijos galėtų veikti koordinuotai, pagal iš anksto nustatytas procedūras, o jų sprendimai būtų grindžiami ne tik saugumo situacijos vertinimu, bet ir aiškiais teisiniais kriterijais. Pateiksiu konkretų pavyzdį. Įsivaizduokime situaciją, kai Lietuvos pasienyje prie išorinės sienos staiga padidėja atvykstančių asmenų srautas ir atsiranda požymių, kad jis yra sąmoningai organizuojamas siekiant politinio spaudimo Lietuvai.
Pagal siūlomą IMRAVM modelį pirmiausia būtų atliekamas bendras strateginis grėsmės vertinimas, analizuojant ne tik atvykstančių asmenų skaičių, bet ir jų atvykimo aplinkybes, galimą trečiosios valstybės institucijų dalyvavimą, organizavimo požymius bei kitus hibridinės grėsmės indikatorius. Remiantis šiuo vertinimu, būtų koordinuojami institucijų veiksmai, planuojami papildomi ištekliai ir pasirenkamos situacijai tinkamos reagavimo priemonės. Tačiau kiekvieno asmens atžvilgiu priimamas sprendimas būtų grindžiamas individualiu aplinkybių ir teisinės padėties vertinimu, užtikrinant žmogaus teisių apsaugą.
Kitaip tariant, valstybė galėtų veiksmingai reaguoti į organizuotą išorinį spaudimą, tačiau kartu išvengtų automatinio visų atvykstančių asmenų priskyrimo grėsmę keliantiems asmenims. Svarbu pažymėti, kad pats IMRAVM modelis šiuo metu yra disertacijoje sukurtas teorinis ir metodologinis pasiūlymas, o ne jau įdiegtas nacionalinis migracijos valdymo mechanizmas. Todėl negalima teigti, kad jo taikymo rezultatai jau yra empiriškai įvertinti. Vis dėlto atskiri jo principai – individualus vertinimas, proporcingumas, teisminė kontrolė ir rizikų analizė – jau įtvirtinti galiojančioje teisėje bei institucijų veiklos praktikoje. Disertacijos siūloma naujovė yra šių elementų sujungimas į vieningą sistemą.
Įgyvendinus rekomendacijas būtų galima tikėtis nuoseklesnio institucijų bendradarbiavimo, greitesnio grėsmių identifikavimo, mažesnės neteisėtų ar nepakankamai pagrįstų administracinių sprendimų rizikos ir geresnio pasirengimo būsimoms migracijos krizėms. Svarbiausias siekis – kad Lietuva gebėtų ne tik veiksmingai apsaugoti savo sienas ir visuomenę, bet ir išliktų atspari kaip demokratinė teisinė valstybė, net susidūrusi su sudėtingiausiomis hibridinėmis grėsmėmis.
Nuotraukos: Lukas Kodis