Kas slypi už vaiko elgesio, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo netinkamas? Kodėl vien gerų ketinimų nepakanka siekiant padėti sudėtingų patirčių turintiems vaikams? Ir kaip įvertinti socialinio darbuotojo pastangas, jei jų rezultatai kartais išryškėja tik po daugelio metų? Mykolo Romerio universiteto (MRU) absolventės Nataljos Dubickos, daugiau nei vienuolika metų dirbančios su vaikais ir paaugliais, patirtis atskleidžia, kad veiksmingai socialinei pagalbai reikia ne tik empatijos, bet ir profesinių žinių, gebėjimo suprasti žmogaus patirtis bei nuoseklaus darbo.

Už sudėtingo elgesio slypi sudėtingos patirtys

Dirbant su vaikais, patyrusiais įvairių gyvenimo sunkumų, vienas svarbiausių iššūkių yra gebėjimas suprasti jų elgesio priežastis. Tai, kas iš šalies gali atrodyti kaip nenoras bendradarbiauti ar taisyklių nepaisymas, kartais yra susiję su ankstesnėmis patirtimis, emociniais sunkumais ir nepatenkintais poreikiais.

Būtent toks supratimas pakeitė Nataljos Dubickos požiūrį į socialinį darbą.

Prieš vienuolika metų ji pradėjo dirbti vaikų globos namuose, tačiau tuo metu jos pareigos nebuvo susijusios nei su socialiniu darbu, nei su vaikų ugdymu. Pirmoji pažintis su šia aplinka buvo sudėtinga. Vaikų reakcijos ir elgesys kėlė daug klausimų, o socialinių darbuotojų kasdienybė atrodė emociškai sunkiai pakeliama.

„Tuomet galvojau, kad pati tokio darbo tikrai niekada negalėčiau dirbti – atrodė, kad emociškai tai būtų nepakeliama“, – prisimena Natalja.

Jos požiūrį ilgainiui pakeitė ne vien praktinė patirtis, bet ir kolegė, tuomet dirbusi direktorės pavaduotoja. Ji padėjo suprasti, kad už iš pirmo žvilgsnio netinkamo elgesio dažnai slypi skaudžios patirtys, neišgirsti poreikiai ir emociniai sunkumai.

Ši patirtis išryškino vieną svarbiausių socialinio darbo principų: siekiant padėti vaikui, būtina suprasti ne tik jo elgesį, bet ir aplinkybes, kurios galėjo jį lemti.

Natalja pamažu suprato, kokią reikšmę turi specialistų gebėjimas tinkamai reaguoti, kurti saugią aplinką ir užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį. Noras geriau suprasti vaikus ilgainiui paskatino ją pasirinkti socialinio darbo profesiją.

Kodėl socialiniam darbui nepakanka vien empatijos?

Socialinis darbas dažnai pirmiausia siejamas su pagalba, rūpesčiu ir gebėjimu išklausyti. Tačiau praktikoje specialistams tenka spręsti gerokai sudėtingesnius uždavinius. Reikia vertinti individualius žmogaus poreikius, išmanyti teisinius ir administracinius procesus, bendradarbiauti su institucijomis bei ieškoti galimybių suteikti reikalingą pagalbą.

Nataljos profesinė patirtis rodo, kad vien gerų ketinimų tokiame darbe nepakanka.

Kelerius metus stebėjusi socialinių darbuotojų veiklą ir mokiusis iš kolegų, ji nusprendė įgyti šios srities išsilavinimą. Jau turėdama aukštąjį išsilavinimą, pasirinko ištęstines socialinio darbo studijas MRU, o vėliau mokslus tęsė magistrantūroje.

Pasak Nataljos, studijos padėjo geriau suprasti ne tik socialinio darbo principus, bet ir teisinius, administracinius bei organizacinius profesinės veiklos aspektus.

„Manau, kad būtent šis teorinių žinių ir praktinių pavyzdžių derinys padėjo geriau suprasti socialinio darbo specifiką ir jo svarbą“, – sako ji.

MRU absolventė pabrėžia, kad ypač vertingos buvo galimybės analizuoti realias situacijas, diskutuoti ir mokytis iš kitų studentų bei dėstytojų patirties. Ji taip pat išskiria dėstytojus J. Sadauską ir J. Dudaitę. J. Sadausko taktiškumas, kantrybė ir atsidavimas profesijai paliko didelį įspūdį, o J. Dudaitės paskaitose įgytos žinios pravertė atliekant tyrimą ir rengiant magistro darbą.

Studijų naudą Natalja patyrė ir praktiškai. Po studijų ji parengė projektą, kurį įgyvendinus pavyko gauti lėšų vaikų vasaros atostogoms.

„Socialinio darbo studijos suteikė man ne tik daugiau žinių, bet ir pasitikėjimo savimi bei gebėjimą idėjas paversti realiais darbais“, – teigia ji.

Šis pavyzdys atskleidžia dar vieną svarbų socialinio darbo aspektą. Pagalba priklauso ne tik nuo tiesioginio specialisto santykio su vaiku, bet ir nuo gebėjimo telkti išteklius, bendradarbiauti su kitomis institucijomis bei ieškoti sprendimų už vienos organizacijos ribų.

Kaip vertinti pokyčius, kurie ne visada matomi?

Vienas sudėtingiausių socialinio darbo aspektų yra rezultatų vertinimas. Ne kiekvieną pokytį galima pastebėti iš karto, o kai kurie pasiekimai išryškėja tik žmogui pradėjus savarankišką gyvenimą.

Šiuo metu šeiminiuose namuose dirbanti Natalja padeda vaikams ir paaugliams ugdyti savarankiškumą, mokytis bendrauti, prisiimti atsakomybę ir pasirengti savarankiškam gyvenimui.

Jos teigimu, reikšmingu pasiekimu gali tapti ir iš pirmo žvilgsnio nedidelis pokytis: didesnis vaiko pasitikėjimas savimi, geresnis gebėjimas bendrauti ar išmoktas savarankiškumo įgūdis.

Vis dėlto ne visada pavyksta pasiekti norimą rezultatą. Natalja pripažįsta, kad ypač sunku matyti, kai vaikas grįžta į ankstesnę aplinką ir ima kartoti tuos pačius gyvenimo modelius, nuo kurių specialistai stengėsi jį apsaugoti.

Tokios situacijos parodo individualios pagalbos ribas. Net ir nuosekliai dirbantis specialistas negali kontroliuoti visų aplinkybių, lemiančių žmogaus gyvenimą.

Tačiau Nataljos patirtis atskleidžia ir kitą šio darbo pusę. Kartais tik po daugelio metų tampa aišku, kad užmegztas ryšys ir suteikta pagalba turėjo ilgalaikę reikšmę.

„Labai džiugu, kai iš įstaigos išėję vaikai ir jau suaugę jaunuoliai nepamiršta, susisiekia, aplanko, padėkoja“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Dar svarbiau, kad kai kurie jaunuoliai ir vėliau kreipiasi patarimo, nes žino, kad gali sulaukti palaikymo.

Šios patirtys primena, kad socialinio darbo rezultatai neapsiriboja vien išspręstomis problemomis. Ne mažiau svarbus gali būti žmogaus gebėjimas pasitikėti kitais, kreiptis pagalbos ir savarankiškai priimti sprendimus.

Profesija, kuriai reikia žinių, atsakomybės ir nuolatinio mokymosi

Per daugiau nei vienuolika profesinės veiklos metų Nataljos supratimas apie socialinį darbą iš esmės pasikeitė. Iš pradžių mažai pažįstama ir emociškai sudėtinga atrodžiusi sritis tapo sąmoningu profesiniu pasirinkimu.

Šiandien ji socialinį darbą vertina kaip atsakingą profesinę veiklą, kuriai būtinos žinios, kantrybė, gebėjimas bendradarbiauti ir nuolat mokytis.

Svarstantiems apie socialinio darbo studijas Natalja pataria išbandyti savanorystę, įsitraukti į socialines iniciatyvas ir susipažinti su šia profesija praktiškai. Jos nuomone, būtent tiesioginė patirtis padeda geriau suprasti, su kokiais iššūkiais susiduria specialistai ir kokias galimybes ši profesija suteikia.

Nors pati į socialinį darbą atėjo netikėtai, šiandien Natalja neabejoja jo prasme.

„Žinau, kad ne visada gali pakeisti žmogaus gyvenimą taip, kaip norėtum, tačiau kartais užtenka būti šalia, išklausyti ir padėti žengti bent vieną žingsnį į priekį“, – sako MRU absolventė.

Jos profesinė istorija primena, kad socialinio darbo poveikis ne visada atsiskleidžia iš karto. Už teigiamų pokyčių slypi profesinės žinios, nuoseklus darbas ir gebėjimas matyti ne vien žmogaus problemas, bet ir jo galimybes.

„Kur nuveda socialinis darbas?“ – Mykolo Romerio universiteto straipsnių ciklas apie socialinio darbo profesiją, jos iššūkius ir galimybes. Jame savo patirtimis dalijasi MRU absolventai, praktikai ir dėstytojai.

 

Straipsnį parengė: Natalja Dubicka, MRU alumnė.