Geopolitinė įtampa, technologinė konkurencija ir auganti strateginių žinių svarba keičia universitetų vaidmenį valstybėje. Mokslas vis dažniau tampa ne tik pažangos, bet ir saugumo klausimu. Akademinė laisvė, valstybės interesai, tarptautinis bendradarbiavimas ir jautrių žinių apsauga vis dažniau susiduria viename lauke.

Kaip tokiomis sąlygomis išlikti atviriems pasauliui ir kartu neignoruoti realių rizikų? Kur turėtų būti riba tarp teisėto valstybės saugumo intereso ir universiteto autonomijos? Kas turėtų spręsti, kada tarptautinė partnerystė ar mokslinis bendradarbiavimas tampa pernelyg rizikingi?

Apie tai spalio 14–16 dienomis Vilniuje bus diskutuojama jubiliejinėje Didžiosios universitetų chartijos observatorijos (angl. Magna Charta Observatory, MCO) konferencijoje, kuri vyks Mykolo Romerio universitete (MRU). Viena jos sesijų bus skirta saugumo iššūkiams, universitetų vaidmeniui, jų santykiui su valstybe ir tarptautinėms strategijoms.

Sesiją moderuos Tarptautinės universitetų asociacijos (angl. International Association of Universities, IAU) generalinė sekretorė Hilligje van ’t Land, o joje dalyvaus Mykolo Romerio universiteto vicerektorė mokslui ir inovacijoms prof. dr. Eglė Malinauskienė.

Kas šiandien kelia grėsmę mokslui?

Prof. dr. E. Malinauskienė mokslo saugumą apibrėžia kaip „gebėjimą kurti palankią aplinką saugiam tarptautiniam bendradarbiavimui ir atvirojo mokslo plėtrai padidintos rizikos sąlygomis“.

Pasak jos, rizikų spektras šiandien labai platus. Tai kibernetinės atakos, nukreiptos į mokslo infrastruktūrą ir duomenis, neteisėtas ar netinkamas intelektinės nuosavybės, technologijų bei žinių perdavimas, dvigubos paskirties moksliniai tyrimai, dirbtinis intelektas, priklausomybė nuo konkrečių mokslinių tyrimų infrastruktūrų ar finansavimo šaltinių.

Prie šių rizikų E. Malinauskienė taip pat priskiria bandymus daryti įtaką mokslinių tyrimų programoms bei akademinių sprendimų priėmimo procesui ir geopolitinių įtampų keliamas grėsmes akademinei laisvei bei autonomijai.

Jos teigimu, šias rizikas lemia išaugęs universitetų tarptautiškumas, aukštojo mokslo procesų skaitmenizavimo lygis ir vis didesnė mokslinių tyrimų įtaka strateginių technologijų plėtrai, politikos formavimui, duomenimis grįstų sprendimų priėmimui viešajame sektoriuje bei versle ir žmonių elgsenai.

Kai universitetai tampa geopolitikos dalimi

Iš tarptautinės perspektyvos į tuos pačius pokyčius žvelgia H. van ’t Land.

Jos teigimu, geopolitika vis labiau atsiduria tarptautinių santykių centre, o šalys vis aktyviau konkuruoja dėl technologinio, ekonominio ir strateginio pranašumo. Dėl to aukštasis mokslas, ypač moksliniai tyrimai, neišvengiamai tampa šios konkurencijos dalimi.

Vyriausybės universitetus vis dažniau mato ne tik kaip švietimo ir žinių kūrimo institucijas, bet ir kaip strateginius mokslinių tyrimų, inovacijų ir technologinės plėtros išteklius, galinčius stiprinti nacionalinį konkurencingumą ir atsparumą.

Kartu sudėtingesnėje padėtyje atsiduria ir tarptautinis bendradarbiavimas. Viena vertus, jis išlieka išskirtinai svarbus, nes leidžia sujungti žinias, kompetencijas ir infrastruktūras skirtingose šalyse bei pasiekti mokslinės pažangos, kuri veikiant atskirai dažnai nebūtų įmanoma. Kita vertus, toks bendradarbiavimas vis dažniau vertinamas ir saugumo požiūriu, ypač kai tyrimai gali turėti dvigubos paskirties potencialą arba kai bendradarbiaujama su institucijomis ar valstybėmis, laikomomis strateginėmis konkurentėmis ar priešininkėmis.

Atvirumas ir saugumas: kaip rasti pusiausvyrą?

„Kol kas nėra atsakymo, kaip išsaugoti atvirumą ir tuo pačiu apsaugoti jautrias žinias, technologijas bei duomenis“, – pabrėžia E. Malinauskienė.

Pasak jos, mokslo saugumo politika ir praktika vis dar formuojasi. Ieškoma būdų, kaip perimti labiau šioje srityje pažengusių valstybių ir universitetų praktiką, didinti akademinės bendruomenės informuotumą ir užtikrinti balansą tarp mokslo saugumo rizikų tikimybės, poveikio ir mažinimo sąnaudų.

Svarbus vaidmuo šiame procese tenka ir patiems tyrėjams. Savo tyrimais jie gali padėti geriau suprasti, kokią įtaką įvairūs akademiniai, politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir technologiniai veiksniai daro mokslo ir žinių pažangai visuomenės saugumo ir atsparumo požiūriu.

Kiek toli gali eiti valstybė?

H. van ’t Land pabrėžia, kad ši diskusija neturėtų būti suprantama kaip pasirinkimas tarp saugumo ir akademinės laisvės.

Universitetai negali ignoruoti realių saugumo rizikų, o institucinė autonomija nereiškia, kad jie turėtų veikti už visuomenės teisinių ir saugumo sistemų ribų. Esminis klausimas yra kitas: kiek valstybė turėtų kištis, kuo toks įsitraukimas grindžiamas ir kokie saugikliai jį turėtų lydėti.

Valstybės vaidmuo gali reikštis per teisės aktus, reguliavimą, eksporto kontrolę, tam tikrų bendradarbiavimo formų ribojimą, taip pat per mokslinių tyrimų finansavimą, strateginių investicijų prioritetus ar tarptautinėms partnerystėms keliamas sąlygas.

Dalis tokio įsitraukimo, H. van ’t Land teigimu, yra teisėta ir būtina. Tačiau rizika atsiranda tada, kai teisėti saugumo argumentai tampa pagrindu platesnei politinei intervencijai į akademinį gyvenimą. Jei saugumo samprata tampa pernelyg plati, nepakankamai apibrėžta ar politiškai motyvuota, gali nukentėti akademinė laisvė, institucinė autonomija, atvirasis mokslas ir tarptautinis bendradarbiavimas.

H. van ’t Land atkreipia dėmesį ir į platesnę grėsmę. Pernelyg dideli ribojimai gali fragmentuoti pasaulinę mokslinių tyrimų sistemą būtent tuo metu, kai tokie iššūkiai kaip klimato kaita, pandemijos, dirbtinis intelektas, biologinės įvairovės nykimas ar globali nelygybė reikalauja žinioms judėti per valstybių sienas.

Universitetai, pasak jos, yra įsišakniję nacionalinėse visuomenėse ir turi atsakomybę savo valstybėms, studentams bei bendruomenėms. Tačiau jų fundamentali misija kartu yra universali: kurti, kvestionuoti ir skleisti žinias visuomenės ir, galiausiai, žmonijos labui.

Saugumas – ne vien universitetų rūpestis

E. Malinauskienė pabrėžia, kad mokslo saugumas nėra vien universitetų atsakomybė.

„Universitetai yra neatsiejama platesnės inovacijų ekosistemos dalis, kurią be pačių universitetų sudaro valstybės ir viešojo sektoriaus institucijos, verslas, investuotojai ir mokslinius tyrimus finansuojančios organizacijos, vietos bendruomenės“, – teigia ji.

Todėl, siekiant tinkamai valdyti rizikas ir stiprinti mokslo saugumą kaip gebėjimą, būtinas visų šių suinteresuotųjų šalių įsitraukimas.

H. van ’t Land pozicija panaši. Jei ribojimus formuoja valstybė, jie turėtų būti apibrėžiami kartu su universitetais, proporcingi įrodomai rizikai, pagrįsti faktais, skaidrūs ir turėti tinkamus priežiūros bei peržiūros mechanizmus.

Universitetai patys turėtų atlikti centrinį vaidmenį nustatant rizikas ir kuriant atsakingas mokslo saugumo sistemas, o ne tik vykdyti iš išorės primestas taisykles.

H. van ’t Land siūlo kalbėti apie atnaujintą visuomeninį susitarimą tarp valstybės ir aukštojo mokslo. Universitetai turi prisiimti atsakomybę saugoti žinias, žmones ir visuomenę nuo realių saugumo grėsmių. Valstybės savo ruožtu turėtų pripažinti, kad akademinė laisvė, institucinė autonomija ir tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas nėra kliūtys nacionaliniam saugumui. Priešingai, jos požiūriu, tai yra svarbi ilgalaikio visuomenės atsparumo ir stiprybės dalis.

Svarbiausia neprarasti universiteto esmės

E. Malinauskienė šį principą sieja su pamatinėmis akademinėmis vertybėmis:

„Vienas kertinių tiek mokslo saugumo, tiek ir visuomenės atsparumo elementų yra gebėjimas išlikti ištikimiems pamatiniams akademinės bendruomenės principams – akademinei etikai ir sąžiningumui, akademinei laisvei bei universalioms aukštojo mokslo ir žmogiškosioms vertybėms.“

Todėl universitetų saugumo klausimas svarbus ne tik akademinei bendruomenei. Universitetų kuriamos žinios, jų gebėjimas išlaikyti akademinę nepriklausomybę, kritiškai vertinti informaciją ir bendradarbiauti tarptautiniu mastu tiesiogiai susiję ir su platesniu visuomenės atsparumu.

Saugus universitetas neturi tapti uždaru universitetu. Esminis iššūkis šiandien yra valdyti rizikas taip, kad būtų apsaugotos ne tik žinios ir technologijos, bet ir pati universiteto misija.

„Magna Charta Observatory“ (MCO) telkia „Magna Charta Universitatum“ principams įsipareigojusius pasaulio universitetus. Jos veiklos pagrindas yra akademinės laisvės, institucinės autonomijos ir universitetų atsakomybės visuomenei stiprinimas. Šiuo metu „Magna Charta Universitatum“ yra pasirašę daugiau kaip 1 000 universitetų iš 94 pasaulio šalių.