Pasaulio valstybės skolinasi vis daugiau. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, 2025 m. pasaulinė valdžios sektoriaus skola sudarė beveik 94 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP), o 2029 m. gali pasiekti 100 proc. BVP. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) prognozuoja, kad jos šalių centrinių vyriausybių bendrasis skolinimasis 2026 m. pasieks rekordinę 18 trilijonų JAV dolerių sumą – maždaug 50 proc. daugiau nei 2022 m.

Šios tendencijos aktualios ir Lietuvai. Prognozuojama, kad 2027 m. pabaigoje šalies valdžios sektoriaus skola sieks apie 46,5 mlrd. eurų, arba 48,2 proc. BVP, o 2029 m. skolos ir BVP santykis gali išaugti iki 54,3 proc.

Tačiau augant valstybės skolai svarbu vertinti ne tik jos dydį ar biudžeto deficitą. Ne mažiau reikšminga tai, kokiomis sąlygomis Lietuva galės skolintis ateityje. Pasaulyje didėjant finansavimo poreikiui, valstybėms gali tekti vis aktyviau konkuruoti dėl investuotojų kapitalo, o tai gali lemti ir didesnes skolinimosi sąnaudas.

Valstybės skolinasi ne tik naujoms išlaidoms

Didelė valstybių skolinimosi dalis skiriama ne naujoms išlaidoms finansuoti, o anksčiau prisiimtiems įsipareigojimams refinansuoti.

EBPO duomenimis, 2025 m. jos šalių centrinių vyriausybių refinansavimo poreikis pasiekė apie 13,5 trilijono JAV dolerių ir sudarė beveik 80 proc. bendrojo skolinimosi. Palyginti su 2024 m., ši suma padidėjo maždaug 1,5 trilijono dolerių. Beveik 80 proc. viso refinansavimo poreikio teko Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Japonijai.

Panaši tendencija matoma ir Lietuvos skolinimosi planuose. Pagal 2027–2029 m. Vyriausybės skolinimosi programą, 2027 m. numatoma pasiskolinti apie 10,50 mlrd. eurų, 2028 m. – 10,20 mlrd. eurų, o 2029 m. – 11,19 mlrd. eurų. Iš viso per trejus metus – beveik 32 mlrd. eurų.

Per tą patį laikotarpį planuojama grąžinti apie 14,25 mlrd. eurų anksčiau prisiimtos skolos: 2027 m. – 4,21 mlrd. eurų, 2028 m. – 5,21 mlrd. eurų, o 2029 m. – 4,82 mlrd. eurų. Tai sudaro apie 45 proc. planuojamo bendrojo skolinimosi.

Taigi beveik pusė numatomo Lietuvos skolinimosi bus susijusi su ankstesnių įsipareigojimų grąžinimu. Tai rodo, kad valstybės finansavimo poreikį lemia ne tik naujos išlaidos ar biudžeto deficitas, bet ir ankstesnių skolų grąžinimo terminai.

Pasaulinės finansų rinkos keičia skolinimosi sąlygas

Valstybių skolinimosi galimybes veikia ne tik augantis finansavimo poreikis, bet ir besikeičianti obligacijų rinkos investuotojų struktūra.

EBPO duomenimis, nagrinėtose obligacijų rinkose vidaus centrinių bankų turima valdžios obligacijų dalis sumažėjo nuo maždaug 30 proc. 2021 m. iki 20 proc. 2025 m. Tuo pat metu didesnį vaidmenį įgyja privatūs investuotojai, tarp jų – rizikos draudimo fondai.

Šis pokytis svarbus, nes skirtingos investuotojų grupės nevienodai vertina riziką. Centrinių bankų sprendimus pirkti obligacijas gali lemti pinigų politikos tikslai, o privatiems investuotojams ypač svarbios tikėtina grąža, rizika ir alternatyvios investavimo galimybės. Todėl pasikeitusi investuotojų struktūra gali padidinti obligacijų rinkų jautrumą ekonominiams ir finansiniams sukrėtimams.

Papildomą įtaką daro pasaulio finansų rinkų tarpusavio priklausomybė. Europos Centrinis Bankas (ECB) atkreipia dėmesį, kad Japonijos obligacijų pajamingumo augimas gali paskatinti tarptautinio kapitalo persiskirstymą Japonijos naudai. Vietos obligacijoms tapus patrauklesnėms, Japonijos investuotojai gali mažinti investicijas užsienyje, taip didindami skolinimosi sąnaudas kitose šalyse, įskaitant euro zonos valstybes.

Lietuvai tai reiškia, kad valstybės skolinimosi kaina gali augti net ir nepasikeitus šalies fiskalinei padėčiai. Tam įtakos gali turėti tarptautinių kapitalo srautų pokyčiai ir bendros euro zonos finansavimo sąlygos.

2028-ieji – ypač didelio finansavimo poreikio metai

Lietuvos skolinimosi perspektyvoje išsiskiria 2028 m. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus deficitas tais metais sieks 4,6 proc. BVP – daugiau nei 2027 ar 2029 m. Be to, numatoma grąžinti apie 5,21 mlrd. eurų ankstesnės skolos – daugiausia per visą 2027–2029 m. laikotarpį.

Taigi 2028 m. sutaps du veiksniai: didžiausias prognozuojamas biudžeto deficitas ir didžiausias skolos grąžinimo poreikis. Tai reiškia ypač didelį valstybės finansavimo poreikį.

Kodėl svarbios skolinimosi sąlygos, iliustruoja konkretus pavyzdys. 2027 m. gegužę Lietuva turės išpirkti 1,1 mlrd. eurų nominaliosios vertės euroobligacijų emisiją, išleistą su 0,95 proc. metine palūkanų norma.

Jeigu visa ši suma būtų refinansuojama tokios pačios nominaliosios vertės skola, tačiau jau su 3,5 proc. metine palūkanų norma, metinės palūkanų išlaidos padidėtų maždaug 28 mln. eurų.

Vadinasi, net ir nedidėjant refinansuojamai skolos sumai, valstybei gali tekti skirti gerokai daugiau lėšų palūkanoms mokėti.

Fiskalinis atsparumas – daugiau nei deficito dydis

Didėjančios skolos aptarnavimo išlaidos gali riboti valstybės galimybes finansuoti kitas svarbias sritis.

Pavyzdžiui, Vengrijoje 2024 m. valdžios sektoriaus palūkanų išlaidos sudarė 4,9 proc. BVP – tiek pat, kiek išlaidos švietimui, ir daugiau nei sveikatos apsaugai (4,7 proc. BVP).

Jungtinėje Karalystėje 2026–2027 finansiniais metais grynosios skolos palūkanų išlaidos prognozuojamos apie 109 mlrd. svarų sterlingų. Tai maždaug 41 mlrd. svarų daugiau nei numatomos 68 mlrd. svarų sterlingų gynybos išlaidos.

Šie pavyzdžiai atskleidžia, kad skolos aptarnavimas gali tapti reikšminga valstybės biudžeto našta, mažinančia galimybes finansuoti viešąsias paslaugas ir kitus prioritetus.

Todėl priimant sprendimus dėl valstybės skolinimosi būtina vertinti ne tik šiandienos finansavimo poreikį, bet ir būsimas skolos aptarnavimo sąnaudas. Didelis skolinimosi poreikis, ankstesnių įsipareigojimų grąžinimo terminai ir nepalankūs finansų rinkų pokyčiai gali lemti, kiek biudžeto lėšų ateityje teks skirti palūkanoms, o kiek jų liks kitoms valstybės reikmėms.

Vis dėlto didesnė valstybės skola savaime nereiškia, kad jos finansai tampa netvarūs. Svarbiausia – ar valstybė pajėgi vykdyti savo įsipareigojimus priimtinomis sąlygomis ir kartu išsaugoti galimybes reaguoti į ekonominius sukrėtimus bei naujus visuomenės poreikius.

Todėl esminis klausimas Lietuvai – ne tik kiek skolinsimės artimiausiais metais, bet ir kokia bus šio skolinimosi kaina. Būtent gebėjimas valdyti skolos aptarnavimo sąnaudas ir išlaikyti pakankamą fiskalinę erdvę yra vienas svarbiausių valstybės finansinio atsparumo veiksnių.