Studentas pateikia puikiai parašytą darbą. Ar tai vis dar patikimai parodo, kiek jis iš tiesų supranta? Mokslininkui dirbtinis intelektas padeda gerokai greičiau ieškoti ir apdoroti informaciją, bet gali lygiai taip pat įtikinamai pateikti neegzistuojantį šaltinį. O dalį užduočių, nuo kurių anksčiau prasidėdavo jauno specialisto profesinis kelias, šiandien jau gali atlikti technologija. Keičiantis studijoms, mokslui ir darbo rinkai, vis aktualesnis tampa klausimas, ar kartu neturėtų keistis ir tai, kaip suprantame bei vertiname aukštojo mokslo kokybę? 

Šis klausimas bus svarbus ir šių metų spalio 14–16 dienomis Vilniuje vyksiančiame jubiliejiniame Didžiosios universitetų chartijos (angl. Magna Charta Universitatum) renginyje, kurį Mykolo Romerio universitetas (MRU) rengia kartu su Didžiosios universitetų chartijos observatorija (angl. Magna Charta Observatory, MCO). Šių metų konferencijos tema – „Peržengiant atsparumo ribas: universitetai kaip aktyvūs vertybėmis grįsti veikėjai besikeičiančiame pasaulyje“ (angl. Beyond Resilience: Universities as Active Value-Driven Agents in a Changing World).

Konferencijos kryptys pasirinktos atsižvelgiant į pačių „Magna Charta“ bendruomenės universitetų įvardytus iššūkius. Tarp jų yra technologijos ir dirbtinis intelektas (DI), kokybės gerinimas ir užtikrinimas, akademinio sąžiningumo apsauga, visuomenės pasitikėjimas universitetais ir jų socialinė atsakomybė. 

Šių temų sąsaja matoma ir konferencijos programoje. Po diskusijos „The AI Challenge: Approaches and Outcomes“ („Dirbtinio intelekto iššūkis: požiūriai ir rezultatai“) viena iš paralelinių sesijų bus skirta naujai aukštojo mokslo kokybės sampratai ir klausimui, ar kokybės užtikrinimo sistemos spėja keistis kartu su pasauliu. 

Kaip šis pokytis jau vyksta universitetuose ir ką jis reiškia pačiai aukštojo mokslo kokybės sampratai? MRU profesorius dr. Marius Laurinaitis į šį klausimą žvelgia per studijų, mokslo ir absolventams reikalingų kompetencijų kaitą. MRU vicerektorius doc. dr. Saulius Spurga vertina, pagal kokius kriterijus universitetų kokybę matuojame ir ar šie kriterijai vis dar parodo tai, kas svarbiausia. 

Kai informacijos perdavimo nebepakanka 

Prof. dr. M. Laurinaitis sako, kad DI universitete jau nėra ateities klausimas. Studentai jį naudoja kasdien: prašo paaiškinti sudėtingą temą, sutrumpinti straipsnį, išversti tekstą ar sudėtingą informaciją pateikti paprasčiau. 

Tai keičia ir situaciją auditorijoje. Studentas vis dažniau ateina jau susipažinęs su tema, tačiau DI suformuotas supratimas gali būti ir labai geras, ir visiškai klaidingas. 

„Paskaita, kur aš pusantros valandos tiesiog perduodu informaciją, praranda prasmę. Informaciją studentas gali gauti per kelias sekundes. Universiteto vertė persikelia kitur, į diskusiją, atvejų analizę, problemų sprendimą ir gebėjimą suprasti“, – sako prof. dr. M. Laurinaitis. 

Prof. dr. Marius Laurinaitis

Moksle DI taip pat jau padeda ieškoti literatūros, analizuoti duomenis, programuoti, redaguoti tekstus, mažina kalbos barjerą ir gali perimti dalį administracinių užduočių. Tačiau greitis savaime negarantuoja patikimumo. DI vis dar gali labai įtikinamai pateikti neegzistuojantį straipsnį, knygą ar teismo sprendimą. Todėl, pabrėžia profesorius, galutinė atsakomybė už rezultatą lieka žmogui. 

Doc. dr. S. Spurga primena, kad klausimas, ką laikome aukštojo mokslo kokybe, atsirado gerokai anksčiau nei generatyvinis DI. Antroje XX amžiaus pusėje aukštajam mokslui tampant masiniu, didėjo ir poreikis parodyti jo rezultatus. Vis daugiau reikšmės įgijo absolventų pasirengimas darbo rinkai, publikacijos, formalūs jų vertinimo rodikliai ir universitetų reitingai. 

Doc. dr. Saulius Spurga

Tačiau tai, ką lengviausia išmatuoti, nebūtinai atspindi visą aukštojo mokslo kokybę. S. Spurga atkreipia dėmesį, kad reitinguose labai skirtinga universiteto veikla, apimanti studijas, mokslą, projektus ir jo vaidmenį konkrečioje valstybėje, galiausiai sutraukiama į vieną skaičių. Ne visi formalūs kriterijai vienodai tinka ir skirtingoms mokslo sritims, o publikacijos ne anglų kalba gali būti nuvertinamos. 

DI šių problemų nesukūrė. Tačiau jis dar ryškiau parodė, kodėl tenka iš naujo svarstyti, ką ir kaip vertiname. 

Geras rezultatas ne visada parodo, kaip jis pasiektas 

Tai ypač aiškiai matyti vertinant studentų darbus. Ilgą laiką gerai parašytas darbas buvo gana patikimas signalas, kad studentas suprato temą, rado šaltinius ir gebėjo pats suformuluoti argumentus. Atsiradus generatyviniam DI, tokia tiesioginė sąsaja nebėra savaime suprantama. 

Prof. dr. M. Laurinaičio teigimu, todėl vis svarbiau vertinti ne tik galutinį rezultatą, bet ir procesą. Kaip studentas priėjo prie išvados? Kodėl pasirinko konkretų sprendimą? Kokius šaltinius tikrino? Ar pastebėjo, kur DI suklydo? Ar gali savo darbą paaiškinti ir apginti? 

Tai gali reikšti daugiau žodinių gynimų, diskusijų, praktinių užduočių auditorijoje ir realių situacijų analizės. Keičiasi ir akademinio sąžiningumo samprata. Vien plagiato sąvokos nebepakanka, o DI naudojimą bandančios nustatyti sistemos pačios gali klysti. Studentui turi būti aišku, kada konkrečioje užduotyje DI galima naudoti, o kada ne. Vis dėlto atsakomybė už pateiktą rezultatą lieka jam pačiam. 

Nauji klausimai kyla ir moksle. Doc. dr. S. Spurgos teigimu, DI verčia iš naujo svarstyti autorystę ir originalumą, kelia iššūkių recenzavimo sistemai. Technologijoms tobulėjant greičiau nei sistemoms, sukurtoms joms valdyti, aukštajam mokslui tenka rimtas uždavinys kurti naują požiūrį į kokybę ir jos vertinimo kriterijus. 

Kokio absolvento reikės? 

Prof. dr. M. Laurinaitis nesutinka su mintimi, kad tobulėjant DI žmogui reikės mažiau žinių. Jo požiūriu, yra priešingai: kuo galingesnis įrankis, tuo daugiau kompetencijos reikia jo rezultatui įvertinti. 

„Jeigu aš pats nežinau teisės, kaip suprasiu, kad DI nusišnekėjo?“ – klausia profesorius. 

Todėl vien gebėjimo naudotis DI ateities absolventui neužteks. Svarbiau gebėti suformuluoti problemą, užduoti tinkamą klausimą, atskirti faktą nuo klaidos, patikrinti šaltinius, įvertinti riziką ir priimti sprendimą. 

Kartu atsiranda naujų atsakomybės ir lygybės klausimų. Į komercinius DI įrankius negalima neapgalvotai kelti studentų darbų, asmens duomenų, neskelbtų tyrimų ar recenzuojamų darbų. Skiriasi ir galimybės naudotis technologijomis. Pažangiausi modeliai kainuoja, todėl nevienoda prieiga prie jų, M. Laurinaičio teigimu, gali tapti nauja akademinės nelygybės forma. 

Dar vieną reikšmingą pokytį profesorius mato darbo rinkoje. DI pirmiausia gali perimti dalį paprastesnių užduočių, tačiau būtent nuo jų tradiciškai pradėdavo jauni specialistai. Jie mokydavosi skaitydami dokumentus, ieškodami informacijos, rengdami pirmuosius projektus. 

„Jeigu DI padarys pradedančiojo darbą, kaip pradedantysis taps ekspertu?“ – klausia M. Laurinaitis. 

Jeigu dalis tokios patirties iš pirmųjų darbo vietų išnyks, daugiau jos gali tekti suteikti universitete per realius atvejus, simuliacijas ir praktinį sprendimų priėmimą. 

Čia technologinis pokytis tiesiogiai susitinka su kokybės klausimu. Jei keičiasi tai, ką absolventas turi mokėti ir kaip įgyjama profesinė patirtis, keičiasi ir tai, ko turėtume tikėtis iš kokybiško universitetinio išsilavinimo. 

Ar universitetą vertiname pagal tai, ką lengva suskaičiuoti? 

Doc. dr. S. Spurga atkreipia dėmesį, kad aukštajame moksle jau ieškoma kitokių kokybės vertinimo krypčių. Tarp jų yra atvirasis mokslas ir vis didesnis dėmesys realiam universiteto poveikiui visuomenei. 

Absolventų įsidarbinimas ar publikacijų citavimo indeksas suteikia svarbios informacijos, tačiau ne iki galo atskleidžia universiteto reikšmę. Kita vertus, realų poveikį įvertinti daug sunkiau. Jam atsiskleisti reikia ilgesnio laiko, sudėtingesnių duomenų, neretai ir kokybinio vertinimo. Universitetų vaidmuo taip pat skiriasi priklausomai nuo jų aplinkos, valstybės ar regiono. 

Vis dėlto, S. Spurgos manymu, poveikis visuomenei turėtų tapti svarbesne universiteto kokybės vertinimo dalimi ir ateityje galėtų įgyti didesnę reikšmę akreditacijoje. Tačiau tam turi keistis ne tik patys universitetai. Turi bręsti ir juos vertinančios agentūros. 

Šis klausimas tiesiogiai siejasi ir su „Magna Charta“ požiūriu į universitetą. Akademinė laisvė ir institucinė autonomija čia neatsiejamos nuo universiteto atsakomybės visuomenei. Neatsitiktinai pačių MCO bendruomenės universitetų apklausoje tarp svarbiausių šiandienos klausimų greta technologijų ir kokybės atsidūrė visuomenės pasitikėjimas bei socialinė atsakomybė. 

Todėl spalį Vilniuje vyksianti diskusija apie naują aukštojo mokslo kokybės sampratą yra platesnė už klausimą, kaip universitetams prisitaikyti prie DI. Technologinis pokytis veikiau išryškina senesnį ir fundamentalesnį klausimą, ar tai, ką mokame išmatuoti, vis dar sutampa su tuo, ką universitete laikome vertinga? 

Prof. dr. M. Laurinaitis universiteto vaidmenį šiame pokytyje apibendrina paprastai: 

„Mes neturime bandyti lenktyniauti su DI, kas greičiau pateiks studentui informaciją. Šias lenktynes mes jau pralaimėjome. Mūsų vertė yra kita. Mes turim išmokyti žmogų mąstyti, abejoti, tikrinti, diskutuoti ir priimti sprendimus.“ 

„Magna Charta Observatory“ (MCO) telkia „Magna Charta Universitatum“ principams įsipareigojusius pasaulio universitetus. Jos veiklos pagrindas yra akademinės laisvės, institucinės autonomijos ir universitetų atsakomybės visuomenei stiprinimas. Šiuo metu „Magna Charta Universitatum“ yra pasirašę daugiau kaip 1 000 universitetų iš 94 pasaulio šalių.