Dar spaustuvės dažais kvepianti autentiška knyga netrukus ieškos savo skaitytojo – Vilniaus knygų mugėje, kurios tema „Žodis ieško savo žmogaus“, bus pristatyta Vytauto Sinkevičiaus knyga „Didžiųjų šešėlyje“ (naujausios Lietuvos istorijos fragmentai liudininko akimis).

Mykolo Romerio Universiteto (MRU) garbės profesoriaus emerito žodis – ramus, tikslus, kartais ironiškas. Remiasi ne sentimentaliais prisiminimais, o gyvais, autentiškais liudijimais. Tokiais, kurie gali atgaivinti blėstančius vyresniosios kartos prisiminimus ir paskatinti susidomėti tuos, kuriems valstybės atkūrimo istorija iki šiol atrodė tolima ar abstrakti. Juk tai – vis dar mūsų istorija.

Vytautas Sinkevičius – vienas iš teisininkų, tiesiogiai dalyvavusių klojant atkurtos Lietuvos teisinius pamatus. Jis prisidėjo rengiant 1990 metų Kovo 11-osios Aktą ir su juo susijusius teisės dokumentus, 1992 metų Konstituciją bei daugelį kitų teisės aktų. Dirbo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, vėliau – Seimo Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotoju ir vedėju, vadovavo Seimo kanceliarijos Teisės departamentui, teisėjavo Konstituciniame Teisme. 

Knygoje „Didžiųjų šešėlyje“ autorius pasakoja apie naujausios Lietuvos istorijos lūžius – nuo Kovo 11-osios Akto rengimo ir 1992 metų Konstitucijos iki sudėtingų derybų dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Tai faktais grįsta dokumentinė publicistika, kurioje daug dėmesio skiriama sprendimų užkulisiams, detalėms, to meto ginčams ir kompromisams.

MRU Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos specialistės Lauros Stankūnės kalbinamas profesorius šiek tiek plačiau dalinasi, ko tikėtis skaitant „Didžiųjų šešėlyje“.

— Taip, esu vienas iš tų, kurie buvo jų šešėlyje. Bet knyga ne apie mane. Ji – apie naujausios Lietuvos istorijos įvykius ir juos kūrusius žmones.

Iš arti mačiau, kaip Kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, kaip 1991 metų sausį beginkliai žmonės atsilaikė prieš ginkluotą Sovietų Sąjungos agresiją, kaip 1993 metais iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Gerai prisimenu, kokios aistros kunkuliavo rengiant 1992 metų Konstituciją, kaip sunku buvo dvi skirtingas Konstitucijos vizijas sujungti į vieną bendranacionalinę viziją.

Tada kai ką užsirašinėjau. Susidarė keli stori sąsiuviniai. Radau ir ankstesnio laikotarpio užrašų. Kiekvienas pasirinktas ir aprašytas istorijos fragmentas atspindi atitinkamo laikotarpio visuomenės būseną, jos atmosferą.

Aišku, kad tai mano subjektyvus požiūris. Pridėjau ir kai kurių asmeninio gyvenimo epizodų, kurie susiję su knygoje aprašomais įvykiais. Dėkoju likimui, kad tuo metu turėjau galimybę būti greta iškiliausių Lietuvos žmonių, kurie atkūrė Lietuvą. Man jie ir yra Lietuvos didieji.

— Knygoje „Didžiųjų šešėlyje“ pateikiate įvairių posėdžių, diskusijų, derybų medžiagą. Randu įdomių ir mažai žinomų detalių, kurios padeda geriau suprasti, kodėl ir kaip tada buvo priimti vieni ar kiti sprendimai. Pavyzdžiui, kodėl Kovo 11-osios Akte ir tą dieną bei vėliau priimtuose įstatymuose atsirado vienas ar kitas teiginys, žodis. Kodėl jums tos detalės yra svarbios?

— Tos detalės nėra smulkmenos. Jos dažnai paaiškina labai reikšmingus dalykus, sprendimų priėmimo kontekstą.

Paminėjote Kovo 11-osios Aktą. Rašydamas apie jį, bandau, pavyzdžiui, paaiškinti, kodėl Kovo 11-osios Akto projekte ilgą laiką buvo įrašyta, kad Aukščiausioji Taryba sieks įgyvendinti visą valstybės suverenitetą. Tik paskutinę akimirką žodis „sieks“ buvo pakeistas į pradeda įgyvendinti visą valstybės suverenitetą. Arba, kodėl ir kaip konstituciniame įstatyme „Dėl Lietuvos valstybės“ atsirado žodžiai „visuotinė apklausa (plebiscitas)“, nors balsavimo biuletenyje žodžio „plebiscitas“ nebuvo.

Knygoje „Didžiųjų šešėlyje“ yra ir iš pirmo žvilgsnio linksmesnių smulkmenų. Jos atskleidžia, kokie argumentai buvo naudojami diskutuojant dėl labai svarbių dalykų. Antai, viename iš 1992 metų Konstitucijos projektų buvo numatyta, kad deputatai galės ministrams pateikti paklausimus, tačiau Prezidentas tokios teisės neturės. Vytautas Landsbergis klausia, taip kaip čia bus: Prezidentas ir nieko negalės padaryti ministrui? Juozas Žilys pamėgino aiškinti, kad Prezidentas visada ras vienų ar kitų galimybių paveikti ministrą. Vytautas Landsbergis replikuoja: ar Prezidentas turės turėti savo deputatų, na, bent vieną deputatą, ar tai turėjote galvoje? Žinoma, ši replika visus prajuokino.

Ją prisiminiau ne tik todėl, kad ji buvo šmaikšti, bet ir dėl to, kad už jos slypėjo esminis klausimas: ar Konstitucijoje turi būti numatyti dideli Prezidento įgaliojimai ministro atžvilgiu, ar tokių įgaliojimų Prezidentas neturės ir ministrą galės paveikti tik politinėmis priemonėmis. Atsakymas į šį klausimą nemaža dalimi lemtų, kokia bus Lietuvos valdymo forma: parlamentinė ar prezidentinė.

— Užsiminėte apie 1992 metų Konstitucijos rengimą. Sprendžiant iš jūsų užrašų, kuriuos cituojate, tada netrūko aistrų, būta net durų trankymo. Bet viskas baigėsi gerai, Konstitucija buvo parengta ir priimta.

— Jos projektas buvo rengiamas daugiau kaip pusantrų metų. Diskusijos tikrai buvo labai karštos. Savo archyve radau net penkis skirtingų politinių jėgų parengtus projektus. Daugiausia buvo ginčijamasi dėl to, kokius įgaliojimus turės Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, koks bus tų įgaliojimų santykis. Kitaip tariant, ar Lietuva bus parlamentinė respublika, kurioje lemiamas žodis priklausys Seimui, ar prezidentinė respublika, kurioje Respublikos Prezidentas turės labai didelius įgaliojimus, pavyzdžiui, galės be Seimo pritarimo paleisti Vyriausybę.

Būta ir tokių projektų, kurie kėlė šypseną. Kalbu apie kelių konsultantų iš JAV parengtą projektą. Antai, projekte buvo numatyta, kad Lietuva neturės Vyriausybės, vietoje jos funkcionuos Prezidento kabinetas, kurį skiria Prezidentas. Kabineto nariai privalo „eiti tarnybą pagal Prezidento pageidavimus“, jis gali bet kada atleisti bet kurį valstybės pareigūną.

Absurdiška buvo ir projekto nuostata apie tai, kaip sudaromas valstybės biudžetas: „jeigu Seimas ir Prezidentas dėl jo nesutaria dar nepasibaigus ankstesniems finansiniams metams, Prezidentas, Kontrolierius ir Vyriausiasis Lietuvos teisėjas privalo sudaryti naują biudžetą ir kiekvienas iš jų visais svarstomais klausimais turi po vieną balsą“. Buvo akivaizdu, kad toks projektas visiškai neatitinka europinės konstitucinės tradicijos, tai modifikuotas JAV Konstitucijos variantas. Jis neturi jokios perspektyvos. Visgi ir jis buvo svarstomas. Tiesa, neilgai.

Paskutiniame Konstitucijos projekto rengimo etape turėjome du skirtingus Konstitucijos projektus. Aukščiausiosios Tarybos sudarytos komisijos projektą, kuris įtvirtino parlamentinės respublikos modelį, ir Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ parengtą projektą, kuriame Prezidentui buvo numatyti daug didesni įgaliojimai.

Šiuos skirtingus projektus – parlamentinės ir prezidentinės respublikos – pavyko sulieti į vieną likus vos dviem savaitėms iki referendumo dėl Konstitucijos priėmimo. Tada skirtingos politinės jėgos sugebėjo rasti kompromisą. Prioritetas buvo atiduotas valstybės, o ne grupiniams, partiniams interesams.

Turime parlamentinę respubliką su pusiau prezidentinės respublikos bruožais. O tai, kada ir kaip Konstitucija buvo oficialiai paskelbta ir kada ji įsigaliojo, – tikras detektyvas. Tegul skaitytojas sprendžia, ar man pavyko jį išnarplioti.

— Knygoje „Didžiųjų šešėlyje“ nemažai vietos skyrėte 1990-1992 metais vykusioms deryboms su Rusija dėl jos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Kaip Lietuvai pavyko pasiekti, kad okupacinė kariuomenė pagaliau paliktų mūsų šalį?

— Tai ilga istorija. Ją aprašiau gana išsamiai. Lietuva tvirtai laikėsi pozicijos, kad Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja ir tęsėja, turi pareigą pašalinti 1940 metais prieš Lietuvą įvykdyto tarptautinio nusikaltimo pasekmes. Pirmiausia, išvesti iš Lietuvos savo kariuomenę, kuri Lietuvoje yra neteisėtai. Jos užimti pastatai, žemė yra Lietuvos nuosavybė. Rusija privalo atlyginti Lietuvai okupacijos metu padaryta žalą. Lietuvoje nebus jokių Rusijos karinių bazių. Į atsargą išleisti Rusijos kariškiai ir jų šeimos negalės įgyti Lietuvos pilietybės, negalės likti gyventi Lietuvoje, turės išvykti.

Rusija tvirtino, kad jos kariuomenė Lietuvoje esą yra teisėtai, kad jos užimami pastatai yra jos nuosavybė, kad prieš išvedant kariuomenę reikia išspręsti daugybę ekonominių, socialinių ir kitų klausimų. Ypač akcentavo Lietuvoje gyvenančių rusakalbių teisių užtikrinimo problemas, kurių realiai nebuvo. Rusija mėgino primesti Lietuvai vadinamą standartinį kariuomenės išvedimo iš sąjunginių respublikų susitarimą, kuris Lietuvai buvo visiškai nepriimtinas.

Prisimenu, kad kai viename iš pirmųjų derybų delegacijų susitikime Vilniuje Rusijos delegacija išgirdo mūsų poziciją, jog Lietuva niekada Sovietų Sąjungai teisiškai nepriklausė, kad ji buvo Sovietų Sąjungos 1940 metais okupuota ir aneksuota, todėl derybos dėl jos kariuomenės išvedimo turi vykti vadovaujantis tik tarptautine teise ir istorine tiesa, o ne kažkokiais jų išgalvotais ideologiniais štampais ir propagandiniais teiginiais, Rusijos delegacija net sutriko, paprašė pertraukos, kad galėtų pasitarti, ar toliau tęsti derybų susitikimą. Nutarė tęsti, bet pasakė, kad kalbėsimės apie „visą kompleksą klausimų“.

Atmintyje įstrigo ir tai, kaip viename iš derybų delegacijų susitikimų Rusijos delegacijoje buvę aukšti generolai reagavo į mūsų delegacijos vadovo kreipinius. Išgirdę žodžius „pone pirmininke“, „pone ambasadoriau“, „pone generole“ jie tarpusavyje ėmė šnibždėtis: „Klausyk, kaip tikrame užsienyje“.

Aišku, Rusija spaudė, daug kartų grasino, kad jeigu Lietuva nesutiks su jos keliamomis sąlygomis, derybos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos tęsis labai ilgai. Derybos dažnai priminė nervų karą. Įtampą pasiekė viršūnę parengtų susitarimų pasirašymo Maskvoje išvakarėse, kai į Lietuvos atstovybę atvykęs Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vitalijus Čiurkinas pareiškė, kad suderėto vadinamo „pagrindinio politinio susitarimo“ Rusija nepasirašys, kol Lietuva nesutiks su Rusijos reikalavimais iš susitarimų išbraukti teiginius apie Sovietų Sąjungos 1940 metais įvykdytus tarptautinės teisės pažeidimus apie Rusijos pareigą atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą.

Mums tai buvo labai sunkios akimirkos. Lietuvos delegacija nenusileido, nes tarptautinė teisė ir istorinė tiesa buvo mūsų pusėje. Bet kitą dieną įvyko tai, apie ką kalbėjo Čiurkinas. Iš septynių suderėtų susitarimų Rusija pasirašė tik tris. Kitų, taip pat ir vadinamo „pagrindinio politinio dokumento“ nepasirašė. Svarbiausia, kad pasirašė kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką ir kariuomenę išvedė.

— Knygoje „Didžiųjų šešėlyje“ rašote ir apie tai, kaip tuometinis Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas vos neišmetė jūsų iš darbo. Ką tokio tada padarėte, kad vos nepraradote pareigų?

— Tada buvau Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktorius. Rašydavome išvadas įstatymų projektams. Prieš tai valdžioje buvę dešinieji panaikino Gegužės 1-ąją kaip šventinę dieną, o po to Seimo rinkimus laimėję kairieji nutarė Gegužės 1-ąją vėl paskelbti šventine diena, parengė įstatymo projektą.

Departamento funkcija buvo labai paprasta: įvertinti, ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, ar jis atitinka juridinės technikos reikalavimus. O aš nutariau, kad turime parašyti plačiau. Pradėjome aiškinti, kad Gegužės 1-oji istoriškai nėra tautos šventė. Šventinės dienos turi kilti iš Tautos tradicijų ir Tautai reikšmingų įvykių. Jos neturėtų atsirasti tik dėl to, kad taip nutarė Seimas ir pan.

Žodžiu, atvirai suabejojome, ar tokio įstatymo apskritai reikia. Dar pridūrėme, kad vietoje šio projekto, Seimas galėtų pagalvoti apie Kovo 11-osios paskelbimą šventine diena. Kitaip tariant, departamentas aiškiai viršijo savo įgaliojimus, įsikišo į politinį procesą.

Pasikvietęs Č. Juršėnas manęs klausia, kaip aš galėjau pasirašyti tokią išvadą. Juk ne departamentui spręsti, kokias dienas Seimas gali paskelbti šventinėmis. Tai kodėl departamentas kišasi į Seimo darbą? Sako, kad pas jį buvo atėję keli įtakingi partiečiai, reikalauja mano galvos. Klausia, ką man su tavim daryti? Atsakiau, kad prisiimu visą atsakomybę, tai mano rašyta išvada. Esu kaltas ir taip pasielgiau tik dėl to, kad matau, jog Seimas visiškai netinkamai naudojasi savo įgaliojimais. Išklausė, po to atskaitė paskaitą apie tai, kad šią šventę sugalvojo ne Lietuva. Lyg aš to nežinočiau... Pažadėjo pasitarti su saviškiais, ar galėsiu likti dirbi.

Po kelių dienų paskambino, kad lieku dirbti. Įspėjo, kad jeigu dar kartą pasikartos kas nors panašaus, iš karto būsiu atleistas. Už tai, kad Juršėnas tada manęs neišmetė iš darbo, iki šiol esu jam dėkingas.

Departamento išvadoje pateiktas pasiūlymas paskelbti šventine diena Kovo 11-ąją suveikė. Po kelių dienų buvo įregistruotas įstatymo projektas paskelbti šventine diena Kovo 11-ąją. Seimas tuo pačiu įstatymu šventinėmis dienomis paskelbė ir Gegužės 1-ąją, ir Kovo 11-ąją.

— Skaitydama knygą „Didžiųjų šešėlyje“ kelis kartus pagalvojau, kokiam žanrui ją galima priskirti. Ko siekėte ją rašydamas?

— Tai faktais grįsta publicistinė dokumentika, bet atskiri epizodai primena romaną ar literatūrinę apybraižą. Nesilaikiau tokio pobūdžio knygoms įprasto būdo dėlioti įvykius pagal jų chronologinį eiliškumą. Aprašęs kokį nors konkretų įvykį, neretai sugrįžtu į ankstesnius laikotarpius. Kai kas, pavyzdžiui, tai, kaip ir ką mąstė knygoje minimi žmonės, yra mano vaizduotės vaisius. Atsiprašau, jeigu ji buvo per daug laki ir aš suklydau, bet man atrodė, kad tada jie galėjo mąstyti būtent taip, kaip parašiau.

Vyresnio amžiaus žmonių karta dar gerai prisimena laikotarpį ir įvykius, apie kuriuos rašau, bet jaunoji karta apie juos žino labai nedaug. Tik iš vadovėlių, tėvų ar senelių pasakojimų. Gal šie autentiški liudijimai atgaivins blėstančius prisiminimus. O tuos, kurie apie aprašytus dalykus žino labai mažai ar visai nežino, – paskatins susidomėti ir sužinoti daugiau. Juk tai – dalis mūsų istorijos.

 

Vytauto Sinkevičiaus knyga „Didžiųjų šešėlyje“ (naujausios Lietuvos istorijos fragmentai liudininko akimis) bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Autorių kalbins politologas MRU profesorius Virginijus Valentinavičius, vasario 28 d., 11.00 val., LLA renginių erdvėje.